„Ko prašiau iš svečių ir mylimų draugų, viską gavome. Nuotaikos, džiaugsmo, dėmesio, šypsenų ir linksmybių – su kaupu“, – žurnalui „Žmonės“ džiaugėsi Agnė.
Pajūryje suplanuotos šventės pagrindiniu akcentu turėjo būti iškilmės bažnyčioje, nes priesaikos žodžius prie altoriaus abu turėjo tarti pirmą kartą gyvenime. „Santuokos ceremonija bažnyčioje buvo nuostabiausia, kas tik galėjo būti šioje šventėje, – prisipažįsta Agnė. – Per repeticiją Simui linko kojos, o sakant priesaiką man trūkčiojo balsas... Turbūt tokios akimirkos tik dar labiau jaudina, nes aiškiai žinai, kodėl ir ką darai. Mes viską darėme nuoširdžiai ir suprantame, ką padarėme. Priėmėme šventą Santuokos sakramentą ir dabar mus tik mirtis gali išskirti.“
Agnė neslepia, kad santuoka su Simonu – brandi ir sąmoninga. „Esu iš tų, kurios labai gerai žino, kad deimantai tikrai nėra viskas gyvenime. Jie gražūs, bet nešildo. Šildo santykiai, bendravimas su žmogumi. Su kuriuo esi užaugęs panašiose šeimose, skaitęs daug panašių knygų, žiūrėjęs filmų. Ir pamažu seniai pažįstamas draugas tampa brangiausiu žmogumi... Visą vakarą visiems svečiams rodžiau Simą ir sakiau: „Čia mano vyras! Ar žinote?“ Patikėkite, ypač malonu tarti šituos žodžius.“
Gražiausios šventės akimirkos – naujausiame žurnale „Žmonės“
