Jei ne paslaptis, kiek honoraras lėmė, kad sutikai filmuotis Lietuvoje?
Jis tikrai nieko nelėmė. Nors tiesą pasakysiu: be honoraro, vien iš patriotizmo aš irgi nevaidinau. Tuo pat metu filmavausi dar keliose juostose, važinėjau iš Lietuvos į Maskvą, Kijevą. Kartais filmavimo aikštelėje net nelabai suprasdavau – kas aš ir kur esu. Bent jau vaistams nuo pervargimo honoraras buvo būtinas (juokiasi). Nors, tiesą sakant, jeigu būčiau žinojusi, kad laukia darbas su tokiais gerais kūrėjais, gal ir nemokamai vaidinti būčiau sutikusi.
Ar buvai mačiusi senąjį filmą „Tadas Blinda“ su Vytautu Tomkumi?
Nemeluosiu: nemačiau. Per televizorių jį dažnai rodė, kai dar buvau maža. Tada man nelabai rūpėjo. O dabar... Jei atvirai: toks jausmas, kad aš kasdien keičiuosi. Net prieš metus, kai filmavome „Tadą Blindą. Pradžią“, buvau visai kitokia nei dabar. Pati stebiuosi: kaip aš, pradėdama darbą, galėjau nepasižiūrėti, nepasidomėti?! Kita vertus, gal ir gerai, kad nemačiau: nepradėjau kopijuoti. Juk čia – kita istorija, ir mes – jau kiti. Manęs, pavyzdžiui, neįmanoma priversti žiūrėti senų sovietinių filmų. Man neįdomu, negaliu išsėdėti. Priklausau kitai kartai ir nieko čia nepadarysi. Žmonės keičiasi ir kinas turi taikytis prie šiuolaikinių technologijų bei madų. Viskam – savas laikas. Todėl, manau, šiandieniniams vaikams bus smagu ir naudinga pamatyti būtent savo kartos „Tadą Blindą“.
Keista, kad šis filmas – pirmas lietuviškas sąraše juostų, kuriose vaidinai.
Tikrai pirmas. Lietuvoje kino juostų nedaug ir filmuoja. Yra įžymusis „Zero“...
...kuris, girdėjau, tau nelabai patiko...
Nenoriu kritikuoti režisieriaus... Tiesiog aš nelabai mėgstu tokių filmų, kur daug keiksmažodžių. Kur kas maloniau pasižiūrėti tą, kuris pralinksmina ar paguodžia, priverčia susimąstyti, kuris dar kartą pasako: „Viskas bus gerai... Meilė yra...“
Bus tokių, kurie sukritikuos: o kokių gilių minčių sukelia „Tadas Blinda. Pradžia“?
Aišku, kad bus visokių komentarų, nes prisiknisti galima prie kiekvieno pasaulyje filmo, net prie paties tobuliausio. Man atrodo, kad viskas, ko reikia lietuviškam, patriotiniam filmui, čia yra: gražiai nufilmuota, gražiai suvaidinta. Pamenu, kaip vaikystėje svajodavau pamatyti Italiją, Prancūziją. O filmuojant „Tadą Blindą“ įsimylėjau Lietuvą, nes daug keliavome po Žemaitiją, dirbome Mažeikiuose, Renavo dvare, filmavome Dubingių miškuose... Tokios gražios Lietuvos dar nebuvau mačiusi.
Asmeniškai mane filmas užkabino: verkiau žiūrėdama. Pirmą kartą žiūrėjau tokį, kuriame pati vaidinu, ir visiškai negalvojau, kad ten – aš. Man daug reiškia, kai filmas sugraudina. Galima ir apie meilę pagalvoti, ir apie patriotiškumą. Galima įvertinti, kaip reikia gyventi ir kaip tavo paties gyvenimas klostosi.
Nesupyk, bet toks jausmas, kad kitokiu amplua nei romantinės herojės ar tiesiog gražios merginos aš tavęs nesu mačiusi... Kodėl nekuri veiksmo filmų veikėjų ar charakterinių vaidmenų?
Aš iš tiesų iki šiol visą laiką gaudavau vaidinti tik romantiškas mergaites. Per Naujuosius Rusijoje turėtų pasirodyti filmas „Žaislų pardavėjas“, kuriame vaidina ir Pierre Richardas. Ten aš irgi – geroji ekskursijų vadovė. Tikiuosi, kad tai bus paskutinis mano geras personažas, paskutinįkart ekrane būsiu vaikas.
Stengiuosi laužyti stereotipus, todėl filme „Borisas Godunovas“ Aleksandro Puškino knygos motyvais su džiaugsmu vaidinu Mariną Mnišek – valdingą, visai ne romantinę heroję. Filme vienas personažas apie ją sako: „Ot, gyvatė... Ir gelia, ir vejasi aplinkui...“ Specialiai ėjau į muziejų, domėjausi tomis istorinėmis asmenybėmis, kurias vaidiname. Geras filmas turėtų išeiti.
Nebloga bus ir juosta „Baubas“ – ten esu kurčnebylė, beprotė. Vaidmuo tikrai sunkus: mane muša, riša prie kryžiaus, skandina, nes mano, kad esu ragana. Beje, šitas filmas jau seniai turėjo būti pastatytas, bet prodiuseriai pritrūko pinigų ir kuriam laikui darbai sustojo. Kita vertus, viskas tik į naudą: dabar iškart filmuojame 3D formatu. Siaubo filmas dėl to turėtų būti tik dar įspūdingesnis.
Tuoj pradėsiu filmuotis ir juostoje apie jauną dainininką, kuris niekaip negali pabaigti dainos savo albumui. Čia aš gatvėmis lakstysiu motociklu, bus daug veiksmo. Specialiai eisiu mokytis suvaldyti motociklą, kad atrodytų tikroviškai. Aišku, niekas man ten daug lakstyti neduos – tai darys profesionalai. Bet kiek galėsiu, tiek vaidinsiu pati. Filmo centras – aš ir du vaikinai. Vienas iš jų – Lioša, su kuriuo mes turėjome santykius (šypteli)...
Kalbi apie Rusijos aktorių Aleksejų Čadovą. Neskaudu vėl dirbti su žmogumi, kuris ne taip jau seniai dar buvo daugiau nei tiesiog kolega?..
Tikrai ne, nes mūsų santykiai išliko labai geri. Jeigu kas nors būtų blogai, gal tada ir skaudėtų. Be to, niekas gi nežino, kas ir kaip bus toliau...
Tiesą sakant, neseniai prasidėjo nauja banga, kai visi prodiuseriai suprato, kad labai faina mus su Lioša vėl suporuoti kine. Juk žiūrovams iškart bus įdomu: „Tai jie vėl kartu?!“ Net keli prodiuseriai pasičiupo šitą idėją. Ir „Baube“ mes kartu filmuojamės, ir juostoje apie dainininką, ir, atrodo, dar viename naujame filme kartu dirbsime. Panašiai ir su mama išėjo: niekas niekada mūsų nefilmavo kaip mamos ir dukters. Mama juokdavosi, kad spėjo visų Rusijos aktorių mamą suvaidinti, o Agnės Ditkovskytės – dar niekada. „Tadas Blinda“ – pirmasis mūsų filmas, kuriame mama vaidina dvarininkę Konstanciją, o aš – jos dukrą Kristiną.
Hm... gal tarp jūsų su Lioša ne tik ekrane atgims jausmai?..
Gali būti... Kaip rusai sako: „Ant senų mielių...“ Visko gali būti...
Nebent tavo širdį jau kitas žmogus spėjo užimti.
Kad ne... Mano širdis laisva, kol jos neužvaldė kokia nors nereali ir viską apimanti meilė. Supratau, kad meilė – retas dalykas. Lioša – mano pirma tikra meilė.
Meilė – toks dalykas, kai nieko nesupranti, nes nieko neanalizuoji, negalvoji. Smegenys tiesiog išsijungia. O kai įjungi smegenis, viskas pradeda irti ir griūti. Todėl man labai aišku, kada mano širdis laisva ir kada ne. Kad mano širdis vėl būtų užimta, turėčiau sutikti tokį žmogų, dėl kurio vėl išprotėčiau.
Trejus metus su Aleksejumi draugavote ir jau beveik trejus esate išsiskyrę. Negi per tą laiką nebuvo nė vieno rimto pretendento į širdį?
Buvo, bet jie nesukėlė tokios audros kaip kažkada Lioša. Buvo gal kokie trys žmonės, kurie sužavėjo, bet... Meilė – toks dalykas, kai iš pirmo žvilgsnio suvoki, tavo žmogus ar ne. Ir kai nieko su savimi nebegali padaryti... O jeigu dar kyla kokių nors abejonių, vadinasi, ne tas.
Bet gal tokia meilė būna tik pirmoji ir tik ankstyvoje jaunystėje?
Bliamba, būtų labai gaila, jeigu tai būtų tiesa... Nors turiu gerokai vyresnių draugų ir matau, jog ir jų amžiuje būna tokių meilių iš pirmo žvilgsnio. Tikiuosi, dar ne viskas prarasta! Reikia tikėti, kitaip iki amžiaus galo nieko nebesutiksi ir nieko nepamilsi.
Kai buvo paskelbta, kad juostoje „Tadas Blinda. Pradžia“ vaidinsi su dainininku Mantu Jankavičiumi, daug kas tikėjosi meilės intrigos ir realiame gyvenime...
Mantas turi šeimą. Kad aš laisva – dar nieko nereiškia. Nelabai norėčiau, kad su mano vyru kas nors ką nors darytų... Todėl ir jokiai kitai moteriai nenoriu to daryti. Nors niekada nežinai... Pasakymai „išardė šeimą“, „sugriovė“ – nieko verti. Jeigu tarp žmonių užgimsta meilė, geriau jau išsiskirti ir kurti naują gyvenimą. Nieko nėra šlykščiau, nei gyventi ir vaidinti, kad viskas gerai.
Mes su Mantu kine iš tiesų sudarėme neblogą tandemą. Ir vaidinti su juo meilę nebuvo sunku ar nemalonu. Man yra buvę ir kitaip... pamenu, Kijeve filmavome... atsisakiau bučiuotis... Pasišnekėjome su aktoriumi: „Sugalvokime ką nors, kad atrodytų lyg bučinys, bet...“ Jeigu žmogus tau iš tikrųjų bjaurus, meilės nesuvaidinsi. Žinote, kaip būna: netinka ir kvapas, ir judesiai, ir...
Kitas pasakytų, kad neprofesionalu, jei dėl asmeninių antipatijų negali suvaidinti net bučinio.
Suprantu, bet aktoriai – irgi žmonės ir turi žmogiškus jausmus. O bučiniai – labai intymus dalykas. Užtat sugalvoji, kaip išsisukti ir kad žiūrovas nieko nepajustų.
Nuo pirmo filmo „Karštis“, kuris tave išgarsino, praėjo beveik šešeri metai. Per tą laiką nusifilmavai beveik dvidešimtyje kino juostų, pasirodei trijuose spektakliuose, keliose reklamose, šokai televizijos projekte „Ledo šou“. Ar labai pasikeitei kaip aktorė? Kaip moteris?
Net kalbos nėra! Kaip aktorei, man labai daug davė teatras. Pavyzdžiui, filmą „Baubas“ pradėjome filmuoti prieš ketverius metus. Ačiū Dievui, kad nedaug tepadarėme: neturėjau jokių aktorinių įgūdžių. Buvau vaikas, kuriam niekas net normaliai nepaaiškino, kurio nepamokė, kaip reikia vaidinti. Dabar man užtektų vieno tikslaus režisieriaus žodžio ir galėčiau kardinaliai pakeisti visą vaidmenį.
O kaip moteris... Per tuos šešerius metus užaugau, daug patyriau, daug praradau. Net išsiskyrimas man buvo labai didelis žingsnis. Gal kam nors: vienas du ir išsiskyrei. O manyje tiek virsmų buvo, tiek minčių, kol ryžausi tokiam žingsniui...
Neslėpsiu, dabar vėl gyvenu po vienu stogu su mama ir broliu. Todėl, kad mes su mama labai geros draugės. Ir todėl, kad vienai gyventi blogai... Norisi su kuo nors paplepėti, pasėdėti vakarais... Kai liūdna, norisi, kad tave apkabintų, paguostų... Nors esu suaugusi panelė, manyje dar labai daug vaiko. Vienatvė – labai gerai, kai ją supranti ir kai iš tiesų nori pabėgti nuo gyvenimo, pabūti viena. Bet ne tada, kai nori nenori privalai būti viena...
Man vis atrodė, kad Lietuvoje būti aktore gana lengva: profesionalių ir dar gražių – viena kita. Bet kaip rasti savo vietą milžiniškoje Rusijoje?! Kur aktorių ir gražių moterų rinkoje – žvėriška konkurencija.
Rusijoje dabar, kad ir kaip būtų gaila, ne į tą grožį visos pradėjo eiti... Lyg barbės prisipučia lūpas, viską išsitempia ir visos tampa vieno veido. Toks jausmas, kad jas tas pats plastinės chirurgijos specialistas padarė...
O man sunku Rusijoje dėl to, kad esu ne rusiško mentaliteto. Man daug kas sakė: „Rusijos kinui reikia aktorių, kurie atitinka sąvoką „savas“, „iš kaimyninio kiemo“. Kad žmogus žiūrėtų ir atrastų tame personaže save.“ Rusijos žiūrovai į holivudinius filmus eina kaip į pasaką, o savame kine nori matyti Sašą, Mašą ir Natašą. Aš – ne Nataša. Nei pagal išvaizdą, nei pagal charakterį. Nesu rusė. Todėl visu kūnu dabar esu pasisukusi į Ameriką. Tiksliau: pirmiausia į Londoną, o paskui – į Ameriką.
Betgi ten dar didesnė konkurencija!
Ten lengviau dėl to, kad jeigu žmogus turi bent lašą talento, savo nišą tikrai ras. Amerika suteikia galimybę kiekvienam. Dar kai gyvenau Lietuvoje, man atrodė, kad Rusijos galimybės – beribės. Tačiau ten atvažiavusi supratau, kad man ankšta, kad turiu siaurą pasaulėlį ir jame galiu būti tik gera mergaitė, kuri šiek tiek kenčia, paskui įsimyli... Aktoriui reikia didelių, gerų vaidmenų. Kaip parodysi savo galimybių spektrą, jeigu tau neduoda net pajudėti iš sukurto šablono? Be to, Rusijoje nueini iki tam tikros ribos ir po jos jau niekas tavo gyvenime nesikeičia. Na, gavai Nusipelniusios Rusijos aktorės vardą. Ir kas toliau? Nieko. O ten gauni „Oskarą“ ir tavo pajamos keičiasi, gyvenimas keičiasi.
Bet kiek aktorių, kurie „Oskaro“ visą gyvenimą nesulaukia...
Bet jie vis tiek turi darbo, pasiūlymų ir galimybių. Man įdomu save išbandyti. Esu susitikusi su keliais režisieriais, sulaukiu daug malonių žodžių.
Be to, niekam nieko niekada nebuvo už tai, kad pabandė. Nepavyks tai nepavyks. Užtat jaučiuosi stovinti ant naujų įvykių slenksčio. Pats laikas! Aš ne iš tų, kurie ramiai laukia pokyčių ar tik jų meldžia. Kad jie įvyktų, turi pats judėti pirmyn.
