Minėdama savo 44-ąjį gimtadienį, A.Grigaliūnienė paskelbė atvirą laišką sau, kuris priverčia sustoti ir susimąstyti. Socialinėje ervėje pasidalintą įrašą ji rašė ligoninėje. Prižiūrėdama mamą ji palatoje pamatė ne vieną likimo paskirtą senyvą moterį, o jų patirtis įkvėpė ir į savo gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Įrašu Agnė sutiko pasidalinti su Žmonės.lt skaitytojais.
„44 gyvenimo laiškas sau.
Mamos palatoje gulėjo trys močiutės. Jau pirmomis dienomis viduje susikūriau joms savo vardus. Neklausiau tikrųjų, matyt, iš išgąsčio neprisirišti, nes palata ir jų būklė, sakykim – aštri.
Ponia Braškė – žila, nepaprastai maloni, beveik nuolat tyliai besišypsanti. Net tuomet, kai skauda. Ponia Valgyt Gert. Sunku net pasakyti, kiek jai metų, akla, rodos, gyvenimo paskutinioji, o ji – labai alkana. Ir šūkauja vis: „valgyt gert“. Galiausiai – Ponia Stebėtoja. Galėtų gal vadintis ponia Felicija. Dar galėtų būti mokytoja. Griežta, bet teisinga ir labai gera. Na ir, aišku, Mama, kurios akys nuo vaistų tai labai toli, o karts nuo karto sugrįžtantis Staselės smalsumas per sekundę nuramina širdį ir suteikia vilties.
Ligoninėje šiomis savaitėmis praleidau nemažai laiko. Močiučių artimųjų praktiškai nesutikau. Prižiūrėdama Mamą – padedu visoms. Neįtikėtina, kuomet vandens stiklinės padavimas, šukavimas, maitinimas arba pagalvės už nugaros pataisymas žmogui reiškia geresnį ir patogesnį buvimą tą akimirką. Kai tik tiek pakanka.
Žiūriu į tas močiutes, suriestas ligų, ir galvoju. KIEK kartų jos visko gyvenime atsisakė dėl kitų gerovės: artimų, šeimos, vaikų, darbų ir draugų. KIEK jos visko padarė ir sukūrė per negaliu. KIEK jos kartų gyvenime save atidėjo „geresniems laikams“. O per tuos atidėjimus laikas pabėgo. Vaikai užaugo ir išėjo. Kaip ir vyrai, draugai. Pasibaigė ir darbai. Liko tik prisiminimai, pavargę kūnai, silpnumas ir skausmas. Tą skausmą, bent kelios jų ir šiandien meistriškai sugeba transformuoti į šypseną.
Žiūrėjau į jas visas vieną iš popiečių ir tyliai joms pažadėjau. Kad savo 44-ojo gimtadienio proga aš sugrįšiu pas save, klausysiu savęs, mylėsiu save ir būsiu taip, kad gyvenimo pabaigoje galėčiau pasakyti: aš gyvenau. Su meile, su klaidom, su mažais ir dideliais pasiekimais, teisingai, o kartais gal ir visai ne, džiaugsmingai ir skausmingai, bet AŠ GYVENAU. Aš išdrįsau.
Dėkoju visiems už sveikinimus. Jie šiais metais tikrai stebuklingi ir nuoširdūs, o gausa – stebinanti. Nei vieno jų nepriimu kaip duotybės, o vertinu ir saugau.
Daugiau nei simboliška 44 gyvenimo laišką sau rašyti ligoninėje. Bet juk ir atėjome visi į šią nuostabią planetą mokytis, mylėti ir gyti.
Su dar vienu gimimu sveikinu pati save. Laukia įdomūs metai“, – rašė A.Grigaliūnienė.
