Praėjus vos metams po vedybų, ji pasiėmė šešių mėnesių dukrytę Ievą ir išėjo iš namų. Dar pusantrų metų užtrukęs skyrybų procesas nebuvo itin malonus ir lengvas. Ilgai slėpusi šeimyninę dramą, Agnė tik dabar prisipažįsta, kad ramybė į jos gyvenimą grįžo susipažinus su šiauliečiu Sauliumi Sėjūnu (28).
Dabar pirmas ir vienintelis žurnalistų klausimas bus: „Tai kada vėl vestuvės?..“
Pavyzdžiui, po trejų ar ketverių metų. Kartą būrėja pagal mano ir Sauliaus gimimo datas pažiūrėjo, ar mes derame, ir pareiškė, kad man geriau iki dvidešimt aštuonerių metų apskritai netekėti. Kitaip teks išgyventi dar vienas skyrybas. Kadangi aš niekur nebeskubu... vienas jau patyriau... ir baltą suknelę apsivilkusi jau buvau, pliusiukas padėtas...
Negi tiki?
Čia gal greičiau pasiteisinimas, kodėl neteku (juokiasi). Galų gale aš ką tik išsiskyriau! Aišku, teoriškai – ką tik. O praktiškai – jau beveik dveji metai. Kiek daug...
Dabar lengviau? Atrodai pagaliau laiminga, atgavusi laisvę ir save.
Labai tikėjausi, kad viskas pasibaigs greitai. Iš pradžių nemačiau prasmės nei advokatų samdytis, nei eiti į teismus. Lyg ir neturėjome ko dalytis: buvo tik bendrai paimta paskola ir iš jos nupirktas namas. Bet tik man atrodė, kad nėra ko dalytis... Buvęs vyras nenorėjo manęs ramiai paleisti. Tikriausiai manė, kad yra teisus... Gal vyriškas ego labai užgautas buvo... Nuo pat pradžių, kai tik išėjau iš namų, jutau spaudimą: milijonai apkalbų būtent jo buvo skleidžiamos, kaltinimai nebūtais dalykais... Ir jie iki šiol nesibaigia. Va, sulaukiau skambučio iš policijos – kviečia į tardymą. Nes buvęs vyras kaltina, kad pasisavinau kažkokius dokumentus, o aš net neįsivaizduoju, apie ką kalbama.
Smarkiai užgavai žmogui širdį...
Gal širdį, o gal ambicijas...
Kodėl tekėjai? Juk iš pat pradžių turėjai matyti, kad sugyventi bus sunku.
Atrodė, kad bus kitaip... Buvau jauna – vos dvidešimt dvejų. Nelabai savimi pasitikėjau...
Kartą su draugėmis kalbėjomės: žiūrėjau aš į jas ir galvojau apie save – esame jaunos, bet kiekviena galėtume papasakoti liūdną savo gyvenimo istoriją...
Neužteko išmanymo? Ar aklai įsimylėjusi buvai?
Deja, taip smarkiai nebuvau įsimylėjusi. Tiesiog vienas iš pagrindinių argumentų – turėjo gimti Ievutė. Aplinkiniai vis stebėjosi: „Pastojai... Tai kaip dabar netekėsi?! Darykime vestuves!“ Ir pati ėmiau svarstyti: kam čia gyventi šiaip sau – užsidėsiu baltą suknelę. Ji tikrai buvo graži, tokia, kokios norėjau. Vestuvių dieną man buvo svarbu nuvažiuoti prie jūros, ten surengti fotosesiją – taip ir padarėme. Dabar tos nuotraukos tūno kažkur giliai... O bendrų su vyru apskritai neturiu: kai kuopiau namą, viską išmečiau.
Kas tave taip užgavo, kad išėjai su kelių mėnesių vaiku ant rankų?
Nuolatinis varžymas. Nepagarba... Tekėjau, nes tikėjau, kad žmogus nori ir gali turėti šeimą. Stengsis dėl jos. O kai pradėjome gyventi, paaiškėjo, kad nelabai... Į save įkritęs, padebesiais skraidantis, planų prikuriantis milijonus, bet darbų, kad tie planai būtų įgyvendinti, – jokių.
Iki šiol savęs klausiu, kuo jis mane apskritai patraukė. Ir atsakymo nerandu... Gal nepasitikėjimas savimi, mąstymas: jeigu taip yra, vadinasi, taip ir turi būti, nors širdyje norėjosi, kad viskas būtų kitaip...
Blogiausia prasidėjo, kai ėmiau dirbti – filmuotis seriale „Naisių vasara“. Darbo pirmą sezoną buvo be galo daug: aštuntą ryto išvažiuodavau ir grįždavau devintą, dešimtą vakaro. Prasidėjo priekaištai: „Kur buvai? Nesąmonė! Žmonės tiek nedirba!“ Tuo metu buvo tokia tvarka, kad kūrybinės grupės mašina mane iš namų paimdavo ir į filmavimo aikštelę nuveždavo. „Tu tikrai ne į darbą važiuoji! Niekas žmonių taip į darbą nepasiima...“ – rėkė. Perdėtas pavydas, įsivaizdavimas, kad aplink mane – vieni vyrai ir kad aš su jais miegu... Kai pradėjau nebekreipti dėmesio į tokias kalbas, atsirado priekaištai: „Sužvaigždėjai... pasikėlusi... aš per prastas jau...“ Buvo tokių negražių akimirkų, kad... Negalėjau leisti, kad manęs taip negerbtų.
Smurtas tau pažįstamas?
Nenoriu apie tai kalbėti, bet buvo daug ko... Kartą su draugėmis kalbėjomės: žiūrėjau aš į jas ir galvojau apie save – esame jaunos, bet kiekviena galėtume papasakoti liūdną savo gyvenimo istoriją... Kaip liūdna...
Atsargios moterys pasvarstytų, kad gal buvo galima palaukti, kol vaikas paaugs, ar net atsisakyti darbo dėl šeimos gerovės... Kaip vieną dieną ryžaisi uždaryti visas duris?
Aš tiesiog supratau, kad negaliu būti tuose namuose su tuo žmogumi. Ko gero, mane labiausiai pakylėjo darbas „Naisių vasaroje“. Kalbu ne apie tai, kad tapau matoma ar žinoma. Kur kas daugiau davė filmavimai, darbas, žmonės, su kuriais pradėjau bendrauti, – smagūs, išsilavinę, apsiskaitę. Man akyse nušvito.
Ryžausi išeiti, bet suvokimas, ką padariau, atėjo pamažu: šakės, visiškai viena! Na ir kas, kad yra tėvai, draugai, – vis tiek esu viena su mažu vaiku. Iš pradžių niekam nesakiau skyrybų priežasties. Per daug nemalonu buvo pasakoti... Net tėvai ėmė mane palaikyti tik tada, kai papasakojau, kaip buvo iš tiesų, kaip mes gyvenome... Išėjau plika basa, be pinigų, į niekur. Bet išėjau. Iš pradžių prisiglaudžiau pas tėvus. Paskui kurį laiką gyvenau pas pusseserę. O paskui čia – pas Saulių.
Kaip Saulius atsirado tavo gyvenime?
Labai paprastai – nieko romantiško. Su vienu pažįstamu ėjome susitikti su kitu pažįstamu, kuris kavinėje sėdėjo su savo bendradarbiu Sauliumi: „Prisijunkite.“ Na, ir prisijungėme. Aš į Saulių atkreipiau dėmesį, nes jis buvo visai nepažįstamas žmogus pažįstamų rate. Valgė karką, kai aš atėjau. Jis iki šiol juokiasi pagalvojęs, kokį įspūdį turėjau susidaryti. Prasidėjo susirašinėjimai per feisbuką, skaipą, kvietimai į pasimatymą... O aš, kaip visiems, taip ir jam sakydavau, kad į pasimatymus nevaikštau ir kad nemanytų, jog lengvai mane nukabins. Vieną dieną jis pareiškė: „Noriu jus su Ieva parsivežti namo.“ Ir parsivežė.
Na, prieš tai bent jau meilę prisipažino?
Ne (juokiasi). Paskui... Mes pirmiau su Ievute čia atsikraustėme, nei pasibučiavau su Sauliumi. Suprantu, kad elgiausi kaip beprotė, bet turbūt buvau visiškai pasimetusi. Ir staiga įsimylėjusi. Pajutau, kad galiu šituo žmogumi pasitikėti. Kai atsikraustėme, Saulius išvyko dviem savaitėms iš namų. Turėjo vienintelę gėlę – kaktusą. Liepė jį prižiūrėti (juokiasi). Iki šiol tas kaktusas mūsų namuose.
Man atrodė, kad persikraustyti pas Saulių – geriausias būdas pabėgti nuo aplinkos ir klausimų: „Kodėl išsiskyrėte? Ar matei jį? Ar girdėjai, ką kalba apie tave?“ Visi lojo, lojo, lojo... Vieni sakė: „Ai, sugrįši... taip būna...“ Buvo kas apskritai nesuprato: „Ką tu čia išsigalvoji? Aš taip gyvenau. Mano močiutė taip gyveno... Visi vyrai kiaulės!“ Jutau, kad turiu pabėgti nuo visko, kas buvo iki tol. Kurį laiką net nebendravau su kai kuriais draugais, su buvusia aplinka.
Mes su Sauliumi daug dirbame, kad santykiai būtų geri. Abu suprantame, jog iš niekur neateina nei meilė, nei rūpestis vienas kitu. Kad privalai kasdien stengtis.
Ką Sauliui papasakojai apie savo situaciją?
Aš jam tiesiai šviesiai viską pasakiau: „Žinok, yra taip ir taip. Šalia tavęs sėdi dar neišsiskyrusi, bet su vyru kartu nebegyvenanti moteris. Beveik bedarbė. Ir turi paskolą, kurią turbūt visą gyvenimą mokės... Gerai pagalvok prieš kviesdamas į pasimatymą...“ Norėjau viską pradėti švaria sąžine, be jokių paslapčių. O jis visai neišsigando.
Kai su Sauliumi susipažinome, liūdesio laikotarpis jau buvo pasibaigęs. Iš namų išėjau rudenį, o su juo susipažinome gruodžio pabaigoje. Aš jau buvau šiek tiek atsigavusi, įtikinusi save, kad viskas bus gerai: Agne, tu susitvarkysi, nepražūsi. Per tuos Naujus metus net susigalvojau norą, kad šiemet turėsiu darbą, susirasiu vyrą ir viskas bus gerai. Jau sausio viduryje turėjau ir Saulių, ir darbą – gavau pasiūlymų vesti laidą „Chorų karai“, paskui – „Vaikų balsą“, pavasarį prasidėjo antro „Naisių vasaros“ sezono filmavimai.
Papasakok, kas toks tas Saulius?
Labai fainas, stiprus, reiklus žmogus. Tolerantiškas ir protingas. Jis niekada gėdos nepadarys: žino, kur ir ką reikia pasakyti, kaip elgtis. Labai visais rūpinasi.
Sauliaus iš profesijos – pedagogas, bet šio darbo nedirba. Turi savo įmonę, susijusią su sportu. Vis sakau jam, kad dirba ne savo darbą, o tikrai galėtų rašyti: jis turi labai gražių minčių.
Saulius tvirtai stovi ant kojų, todėl dažniausiai surenka ir save, ir mane. Jis – ne iš tų knygų, kurias vos atsivertęs jau žinai, kuo pasibaigs.
Kaip sutaria su tavo dukryte?
Labai gerai. Kai buvo išvažiavęs darbo reikalais, su Ievute ant grindų priklijavome žodžių: „Mes tave mylim“, iškirpome „šeimą“ – mamytę, tėvelį ir vaiką. O prie durų užrašėme: „Sveikas sugrįžęs.“ Po namus buvo pridėliota raštelių. Pavyzdžiui, mes visi kartu valomės dantis, todėl prie veidrodžio palikome raštelį: „Dantis valėmės dviese.“ Prie lovos: „Ievuškė nenorėjo pietų miego.“ Esame tikra šeima.
Ieva matosi su savo tėčiu?
Visai ne. Jeigu tėvui nėra poreikio matytis su vaiku, bendrauti jų tikrai neversiu. Buvo vienas pasimatymas su Andriumi, bet visiškai nevykęs.
Ievutė buvo per maža, kad suprastų, kodėl mes kėlėmės iš vienų namų į kitus. Ji mano, kad jos tėtis – Saulius. Kai ateis laikas, kai šiek tiek paaugs, būtinai pasakysiu, kaip yra iš tiesų. Nesiruošiu nuo jos nieko slėpti. Bet kol kas Ieva tėčiu vadina Saulių. Aš pati užaugau su patėviu ir visada jį vadinau tėčiu. Mama man niekada net neaiškino, kas ir kaip. Tiesiog iš kažkur žinai, matai, kad pavardė kitokia... Ir aš neįsivaizduoju kito tėčio pasaulyje.
Ko tave išmokė pastarieji keleri metai?
Tikrai daug darbo reikia įdėti, kad turėtum santykius, namus, šeimą. Vis kartais padūsauju: „Galėjome mes anksčiau susitikti...“ Bet Saulius sako: „Tada aš toks nebuvau. Ir tu tokia nebuvai. Viskas savo laiku.“
Mes su Sauliumi daug dirbame, kad santykiai būtų geri. Abu suprantame, jog iš niekur neateina nei meilė, nei rūpestis vienas kitu. Kad privalai kasdien stengtis. Mes kartu keliamės, nors, pavyzdžiui, jam arba man anksti nereikia. Kartu geriame kavą. Visi kartu dantis valomės. Kartu einame miegoti. Kai tik nustoji laikytis tų mažyčių bendrų ritualų, buitis, rutina paima viršų, matai, kaip santykiai slysta iš rankų.
Tai vis dėlto vestuves jau planuojate?
Aš Sauliui jau seniai pasipiršau (kvatoja)! Mes daug kalbamės: užmigdome Ievuškę, o patys sėdime virtuvėje iki trijų, keturių nakties. Paskui užsimanome keptų bulvių – išsikepame, valgome, saulę ryte pasitinkame... Kartą, kai taip vakarojome, ir pajuokavau dėl vestuvių: „Ar neši mane per tuos septynis ar devynis tiltus?“ „Gerai, nešiu“, – neprieštaravo. Suprantame, kad naivu būtų tvirtinti, jog būsime, mylėsime vienas kitą per amžius... Bet viską darome, kad taip ir būtų. Aš jį įsimyliu vis iš naujo. Kartais taip ir pasakau: „Sauliau, aš tave vėl įsimylėjau.“ Jis man – tą patį. Arba jeigu jau pajuntame, kad trintis kokia prasidėjo ar nesutarimai: „Žinai, ką, Mažučiuk... Jau pas mus kažkaip „nebeįsimylėjau“...Gal vėl įsimylėkime?..“ Ir mes vėl įsimylime...
