Gimiau lietingą 1993-iųjų liepos 13-ą dieną, kai mūsų valstybė buvo ką tik iš naujo pajutusi nepriklausomybės kvapą, o jaunos šeimos sunkiai prognozavo savo pačių ir vaikų ateitį. Kai į savo vaikystę žvilgteliu žvilgsniu iš dabarties, rodos, augau kartu su Lietuva: skleidžiausi pamažu, turėjau apsčiai nepasitikėjimo savimi, o artimieji vis įspėdavo: tik per daug garsiai nesireikšk, puoškis kuklumu ir garsiu žodžiu per daug savęs negirk – maivytis negražu. Nors žodis „patriarchatas“ mano žodyne atsirado vėlai, jo reikšmę jutau nuo seno.
Buvau gal 12-os metų, kai per dailės pamoką reikėjo atsinešti mėgstamiausią žaislą ir su juo daryti kažką panašaus į meninę instaliaciją. Aš ilgai negalvojau, čiupau tuo metu populiarų „Lego“ viduramžių riterį ir įsidėjau į kuprinę. Visos atėjo nešinos barbėm, meškiukais, o į mane ir klasiokę su mašinyte mokytoja kreivai žiūrėjo ir sakė: „Su tokiais žaislais mergaitėms žaisti nederėtų: mašinos, karas ir kiti rimti dalykai tik berniukams būdingi. Mergaitės turi būt švelnios, juk jos – būsimos mamos.“ Tą sykį ant jos pykau, o mano riterį su Bretanės herbu pakeitė „Baby Born’as“, kurių net kelis atsinešė viena klasiokė „iš šeimos prie pinigų“.
Būsima mama, būsima žmona, būsima namų šeimininkė, būsima namų židinio sergėtoja ir būsima visokia kažkokia – tokie epitetai apie moters padėtį ir vaidmenį lydėjo mane nuolatos. Nesvarbu, ar žiūrėjau televizorių, ar radijo klausiau, ar nukniaubus kokį to meto populiarų žurnalą parduotuvėje skaičiau. Aš augau laisviausiame ir sparčiausiai augančiame mieste – sostinėje, bet jaučiausi supančiota visuomenės požiūrio į moterį normų. Tiksliau, tada aš to dar nesupratau – juk kaip tokius dalykus gali suprasti žmogus, kuris dar nesupranta savęs? Mano draugystė su savimi buvo paremta manęs reflektacija kituose. Pati sau aš buvau svetima.
Ir tada į mano gyvenimą atėjo seksas. Tiksliau, prasidėjo paauglystė, o su ja mano kūną užliejo hormonų banga, veidas pradėjo puoštis rausvais aksesuarais, o kūno proporcijos kisti. Kartu atėjo ir iki tol nepažintas potraukio kitam kūnui jausmas. Dėl pradėjusių drėgti kelnaičių pamačius patrauklų patiną, ėmiau pamiršti vaikystėje vertintas draugystes ir pradėjau nesąmoningai vertinti išvaizdą. Iki tol girdėtas replikas apie moters vaidmenį šeimos bei visuomenės gyvenime pakeitė grožio kultas. Šį gyvenimo tarpsnį vis dar laikau vienu įdomiausiu bei daugiausia sumaišties į mano gyvenimą atnešusiu. Vis dar tikiu, kad šis periodas yra vienas svarbiausių žmogaus formavimosi etapų. Nepaisant to, kad tuo metu jaučiamės suaugę ir norime maištauti, esame itin pažeidžiami. Komentarus, kuriuos išgirsdavau apie savo išvaizdą, priimdavau kaip gryniausią tiesą. Surinkdavau šias „teisingas“ daleles ir iš jų, lyg kokią dėlionę, lipdžiau save.
Naujos pažintys, draugai, kurie nuo šiol nebeapsiribojo tik klasės teritorija, bei pasimatymai tapo svarbia mano laisvalaikio dalimi. Kartu keitėsi ir įpročiai – anksčiau mėgdavau skaityti knygas, o dabar Hesse'ės, Remarque'o, Tolstojaus ir kitų chebrą keitė nauja – įvairiausi žurnalai panelėms bei straipsniai internete, kurie geriau patardavo, kaip būti gražiai ir geidžiamai. Kaip vakar dieną atsimenu prieš kokius dešimt metų buvusį vakarą: sėdžiu prie kompiuterio, klausau tuo metu populiaraus gabalo „Ryčka“, verkiu ir raudonomis akimis skaitau patarimus, kaip atkreipti simpatijos dėmesį. Nes tuometinė meilė buvo mane atstūmusi, o iš vieno draugo brolio draugės pasakojimų (juk pamenate, kaip tais laikais pletkai veikė) sužinojau, kad nepatikau dėl kreivų kojų. Bet jei ir neturiu Claudios Schiffer galūnių, gal šiek tiek veidą ir elgesį papudravusi, dar turiu vilčių?
Kitą dieną į mokyklą aš įžengiau kitokia. Tik šį kartą nebe aplinkos, o interneto per vakarą sukurta. Aš kalbėjau tyliau ir lėčiau, nes skaičiau, kad vyrai taip išgirsta geriau. Mano natūralią lūpų spalvą pakeitė raudona, o blakstienos sunkiai klapsėjo nuo didelės tušo apkrovos. Pamenu, tą dieną viena klasiokė kandžiai tarstelėjo, kad su tiek makiažo atrodau kaip tuo metu populiaraus emo stiliaus pasekėja, bet priėmiau tai kaip jos pavydą. Matyt, dar neskaitė tų straipsnių ir nežino, kaip vilioti vyrus. Anie patarė ir kokius rūbus įsigyti, bet pinigų neturėjau, todėl kelias savaites nevalgiau, taupiau ir pagaliau tuos prigludusius džinsus ir aptemptą palaidinę nusipirkau. Krūtinės dar nelabai buvo, bet juk vilioti, o ne nusirengti ruošiausi, todėl drąsiai kiekvieną rytą viena kita kojine tarpą tarp liemenuko ir krūtų užpildydavau.
Laikas bėgo, su juo informacijos kiekis didėjo, todėl patarimų, kokia turėčiau būti, ieškoti nereikėjo: kaimynė Jelena su drauge man vis užsimindavo, kokios vyrai ieško žmonos, o TV laidose matydavau, kaip vyras rinkdavosi gražiausią iš minios. Savaitiniai ir mėnesiniai leidiniai ne tik informatyviais straipsniais „motyvuodavo“, bet ir įvairiausių testų, kokia aš esu ir kokia turėčiau tapti, būdavo prikūrę. Saujom valgiau informaciją pusryčiams, pietums ir vakarienei, kurią tik pavykdavo išgauti iš žiniasklaidos ir aplinkos. Aš labai bijojau savęs, bet taip norėjau patikti visiems.
Taip bėgau, bėgau nuo savęs, vis trankydamasi tai į vieną, tai į kitą patarimą, kol galiausiai nebebuvo į ką trenktis ir trenkiausi į save. Tik nepažinau savęs. Tiksliau, tikro pažinimo niekada ir neturėjau, nes nebesupratau, kas aš tokia esu: turėjau daug veidų, priverstinių madingų pomėgių, o gyvenimas buvo pilnas žmonių, su kuriais dažnai gerdavau kavą, nors ją nelabai mėgau. Tų žmonių irgi.
Lyg Oskaro Koršunovo „Hamleto“ pirmoje scenoje aš žiūrėjau į save veidrodyje ir klausiau savęs: „Kas tu esi?“ Užsidariau namuose kelioms dienoms ir, kaip pasakytų persų poetė Forough Farokhzad, mano kambarys tapo mano vienatvės dydžio. Nebeleidau sau skrolinti, kad mažiau save lyginčiau su kitais, o ir naujienų nebeskaičiau, kad nejusčiau pavydo. Galiausiai musės zvimbesį valgančią tylą sudrumstė mano pačios balsas. Visą gyvenimą skaičiau ir girdėjau, kokia būti galėčiau, bet man niekas nepatarė ir nesakė, kaip priimti save tokią, kokia esu. Ir duoti patarimų norėčiau ne apie dailesnes linijas ar ryškesnes lūpas, o kaip informacijos perkrautame pasaulyje save už rankos palaikyti.
Mažiau skrolinimo. Virtualus gyvenimas dažno žmogaus kasdienybėje lygiuojasi su realiu, o kartais ir pirmauja. Atrodo, viena, dvi minutes skrolo nieko tokio, bet mes nesąmoningai į galvas pasiimame informaciją apie kitų žmonių gyvenimus ir pradedame juos lyginti su savu.
Dažnesnis NE kitiems ir dažnesnis TAIP sau. Ką pagalvos kiti? Kaip reaguos? O jei ką nors blogo pasakys? Ir visi kiti klausimai, kurie į pirmą vietą iškelia kitus, bet ne jus pačius. Juk tie kiti tik akimirkos jūsų gyvenime, o jūs esate tas vienintelis žmogus, su kuriuo gimėte ir mirsite taip pat.
Aplinka. Ne veltui yra sakoma, kad esame savo penkių artimiausių draugų darinys. Jei jie ištisai kopijuoja, kritikuoja, nemyli savęs, gal verta su jais pakalbėti ar šiek tiek draugystę pristabdyti?
Kritika ir komplimentai sau. Pirmoji egzistuoja nuo neatmenamų laikų ir egzistuos dar ilgai. Tai kam reaguoti į kažką, kas neišvengiama, bet neduoda jokios naudos jūsų asmenybei? Užtat komplimentai – kaip virusas. Žinau, pradžia sudėtinga, bet vėliau juos norisi sakyti sau vis dažniau, o ir priežasčių su laiku atsiranda vis daugiau.
Pasimatymai. Su savimi. Aš ne apie tas minutes, kai esi vienas namuose, o apie tuos dažnus momentus, kai įsipareigojame laiką praleisti su kitais. Geras filmas kine. Degustacinė vakarienė. Pasivaikščiojimas mieste. Kam laukti kažko, jei gali viską padaryti su savimi?
Beje, mano mėgstamame filme „Seksas ir miestas“ žavioji Samanta Džouns ištaria frazę: „Aš myliu tave... Bet save myliu labiau.“ Gal pats metas pabandyti?
