Kalbos trupinius aš mokausi dėl pagarbos vietiniams gyventojams. Juk pati puikiai žinau, kaip greitai šypsena nutvieskia mano veidą išgirdus laužytą užsieniečio „Labas“. O maistas… jis man buvo svarbus visuomet – mama mėgsta pasakoti, kad būdama ketverių kišau saują raudonųjų skruzdžių į burną. Savo poelgį vėliau bandžiau argumentuoti, jog per vieną iš gamtos dokumentinių mačiau jas valgomas keptas.
Ugandos virtuvę sudaro tradicinė ir modernioji, o patiekaluose galima justi geografinę bei istorinę kitų šalių įtaką, pavyzdžiui, Arabijos ar Indijos. Kai Uganda buvo Jungtinės Karalystės kolonija, čia gyveno itin daug indų. Daugelyje patiekalų vyrauja įvairiausios daržovės, ypač bulvės, o taip pat egzotiniai vaisiai – dažniausiai bananai. Ugandiečiai nesiskundžia apetitu, o taip pat labai mėgsta mėsą. Čia apstu vištienos, kiaulienos, jautienos ir… ožkienos.
Vos pilvui sugurgus iš alkio, jį numalšinti čia tikrai nėra sunku: miestuose bei miesteliuose apstu krautuvių, kuriose galima kažką nusipirkti, taip pat didelis pasirinkimas vietinių ar labiau vakarietiškų kavinių ir restoranų. Bet didžiausia maisto pasiūla vyksta tiesiog gatvėse: moterys, nešdamos visas prekes tiesiog ant galvos, vis siūlo nupirkti vieną ar kitą egzotinį vaisių; o vyrai, nuo prakaito permirkusiais marškiniais, tiesiog gatvėje čirškina mėsą ant iešmo. Tuo tarpu vaikai, sustoję grupelėmis, kepina burbuoles ar pakuoja cukranendres į maišelius. Dar net nespėjus nieko įsidėti į burną nuo to šurmulio bei kvapų įvairovės jau jautiesi truputį pavalgęs.
O čia daug kartų išragauti keli vietiniai valgiai:
Muchomo – ugandietiškas šašlykas. Jų galima rasti tiek restoranuose, tiek gatvėse. Sūrios mėsos iešmelis tiks kaip užkandis, o jei keli ir su garnyru – visas rimtas patiekalas gausis.
Luwombo – yra tikima, kad šis patiekalas buvo sukurtas specialiai Bugandos karaliui Kabaka Mwanga ir po to labai išpopuliarėjo. Tai – troškinys, kurį sudaro vištiena, jautiena ar žuvis bei daržovės ir jų populiarusis žemės riešutų padažas.
Posho – patiekalas, kuris privers jaustis sočiu ilgą laiką – o tai yra tiesiog smulkūs kukurūzų miltai, kurie yra kruopščiai maišomi su verdančiu vandeniu iki kol masė tampa vientisa koše.
Chapati – mes turim batoną, meksikiečiai – tortilijas, prancūzai – kruasanus, o ugandiečiai – chapati. Šis duonos gaminys gali būti garnyras, ingredientas, o kartais žmonės juos valgo ir tiesiog vienus. O tai tiesiog kvietinių miltų paplotėliai.
Matoke – tai nesaldžių bananų rūšies patiekalas. Ištroškinti jie primena bulves, tiksliau – jų košę. Ir taip, kaip mes bulvių košę mėgstame gimtinėje, taip čia garbinama matoke. Jau pirmą dieną vietiniai davė jos paragauti ir pasakė, kad būnant Ugandoje jos nepaskanauti – blogas ženklas.
Groundnut Sauce – arba trumpiau G-nut sauce, kuris ir taip sotų šios šalies maistą paverčia dar sotesniu. Iš pradžių į šį rožinės spalvos žemės riešutų padažą žiūrėjome kreivai, bet užteko paragauti vieną kartą, kad likusias projekto dienas savo lėkštėse nuolat jį matytume.
Rolexas– vietiniai juokauja, kad vieni nešioja ant rankų, kiti valgo. Rolexas yra susuktas chapati, kurio viduje yra omletas su pomidorais, svogūnais ir kopūstais. Jei trūksta kalorijų – įdedama mėsos. Kiekvienam pagal norus.
Sim Sim – iš sezamo sėklų padaryti sausainiukai juos formuojant karštu cukrumi ar medumi. Iš pradžių Ugandoje pasigedome desertų prie kavos, bet kam ta desertų įvairovė šaliai, kurioje tiek ką tik nuskintų saldžių gėrybių? Tiems, kam nepakako, Sim Sim padėtį išgelbėdavo.
Ir nors Ugandoje nebuvome alkani, tiksliau – sotesni nei visada, jau po savaitės kalbas apie vietinį maistą keitė kalbos apie mūsų šalies tradicinę virtuvę. Vienas buvo išsilgęs grietinės, kita – grikių, o aš ilgėjausi juodos duonos. Ir supratau, kad galiu vykti kad ir į patį pasaulio kraštą, galiu melstis Bagandos genties dievui, galiu atsidurti, kad ir šaltojoje Antarktidoje, bet nuo ilgesio juodai duonai, deja, nepasislėpsiu.
