Čia toliau tęsėme pažintį su vietiniais verslais bei jų atstovais ir problemomis, kurios kliudo jį plėtoti. Nepaisant ekspedicijos tikslo, savo kelionėje stengiamės nepraleisti progos pabendrauti su mažaisiais ir apsilankyti įstaigose, kuriose jie mokomi arba globojami. Nenorėjome praleisti ir čia, taip atsidūrėme Kibogos vaikų namuose.
Nors apie vaikų namus Ugandoje ar apskritai Afrikoje neturiu daug supratimo, bet galėčiau spėti, jog jie niekuo labai neišsiskyrė nuo kitų įstaigų, kurios priglaudžia tėvų netekusius ar ŽIV apsikrėtusius vaikus. Išskirtinumas šių namų buvo jų direktorius bei įkūrėjas Jamesas. Tai vyras, kuris pasirodė ir atėjo pasisveikinti po to, kai būrys vaikų sugiedojo Ugandos, Bugandos (karalystė esanti Ugandoje) bei Starlight (vaikų namų pavadinimas) himnus ir kurį mes sutikome vienas į kitą žvilgtelėję sutrikusiais žvilgsniais. Jau po kelių atvirų jo sakinių, jis prisipažino nesijaučiantis joks direktorius, labiau – šokėjas muzikantas.
Jameso atsiminimai iš vaikystės migloti, bet kaip jis sako juokaudamas: „Žinau faktą, kad gimiau iš moters ir vyro sąjungos, bet niekada jų taip ir nemačiau, bent jau kiek prisimenu“.
Tuo metu kai Jamesas augo, Uganda teikė ženkliai mažiau dėmesio sergantiems ar tėvų paliktiems vaikams, todėl jo namai buvo pavėsyje esančios gatvelės ir bent kiek žole paminkštintos pievos naktį. Bėgant metams ir augant su pagalba nuo prekystalio gaunant, o kartais ir pavogiant maisto, Jamesas save atrado muzikoje.
Ir ne tradicinėje, o Michaelo Jacksono, kurį pamatė per televizoriaus ekraną vienoje parduotuvėje. Dainos ir šokiais gatvėse jam pradėti gyventi geriau, o vėliau, vienam vietiniui vadybininkui pastebėtam ir uždirbti daugiau. Muziką jis mylėjo, bet karjeros nenorėjo, todėl uždirbęs pakankamą sumą pinigų, jis išvyko į Kibogos miestelį, nusipirko žemės sklypą ir įkūrė vaikų namus. Tokius, kokių pats norėjo būdamas mažas.
Išlaikyti tokius vaikų namus nėra lengva. Kaip sako Jamesas, nuolat reikia priemonių, drabužių, o ir pačio maisto būna stinga. Sunkių dienų tikrai būna, bet kai aplink tave sukasi 200 vaikų, kurių ateitis krinta ant tavų pečių, rankų nuleisti negali. Jos ir leidžiamos tiesiog nenusileidžia.
Visi klausėm Jameso išplėstom akim ir, tikiu, kiekvienas sau mintyse uždavėm panašių klausimų. Pagrindinis, visą dieną man neišėjęs iš galvos buvo: o kas jeigu tie, kuriuos į darbus skubėdami prabėgam Vilniaus gatvėse, yra herojai, kuriems tiesiog niekada nesuteikėme šanso?