„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Agnė Kulitaitė: Ar lengva būti biseksualu?

„Jau bręsdamas pastebėjau, kad kažkas ne taip“, – savo laiške parašė Gintaras (vardai straipsnyje pakeisti). Jis buvo vienas tų, kurie atsiliepė į feisbuke paskelbtą mano prašymą atsakyti į keletą klausimų apie biseksualumą.
Agnė Kulitaitė
Agnė Kulitaitė / Asmeninio albumo nuotr.

„Mokykloje buvo labai kuklios seksualinio švietimo pamokėlės ir visi kaip susitarę kartojo, kad berniukus pradeda traukti mergaitės. Visgi, turėdamas internetą ir pažindamas save supratau, kad man patinka ne tik kai kurios klasiokės, bet ir klasiokai. Žinoma, tai turėjo reikšti, kad aš gėjus. Bet ir tai netiko man. Dėl to ilgą laiką negalėjau suprasti, kas vyksta su manimi“, – teigė jis.

Vos per kelias valandas nuo tada, kai paskelbiau, kad ieškau biseksualių žmonių, galinčių pasidalyti savo patirtimi, mano pašto dėžutė buvo sausakimša. „Jaučiausi purvinas“, „nekenčiau savęs“, „galvojau, kad geriau būčiau gimusi berniuku“ – atviri pasakojimai plaukė nesustodami. Kad sulauksiu laiškų, žinojau, bet kad tiek – net neįsivaizdavau.

Skaitydama istorijas jau pirmą minutę supratau, kad bandyti viską sudėti į vieną straipsnį – beprasmiška. Kad viso to negalėsiu perteikti taip paprastai, kaip iš pradžių atrodė. Kiekviena istorija – atskiras gyvenimas žmonių, kuriuos jungia vienas ir tas pats dalykas – jie truputį kitokie. Jie myli truputį daugiau, nei vis dar įprasta mūsų visuomenėje.

Laiškų gausa tapo dar vienu įrodymu, kad neužtenka kartais papuošti profilio nuotraukos vaivorykštės spalvomis ar dalyvauti paraduose. Mums reikia nuolat garsiai kalbėti: šeimose, mokyklose, žiniasklaidoje, nes mumyse dar likę daugybė stigmų, gėdos ir nepaaiškinamos baimės.

Patys biseksualai sako pavargstantys nuolat aiškinti, kokia jų orientacija.

Nors lietuvių akys (bent jau miestuose) kiek apsiprato ir neparaudonuoja iš įsiūčio vos išvydus ryškiaspalvę vėliavą, kasdien daugėja informacijos ir drąsiai prabyla netradicinės orientacijos žmonės, apie biseksualumą daug nekalbama ir nerašoma. O jeigu kalbama, sakoma, kad tokio dalyko kaip biseksualumas išvis nėra, jis bandomas priskirti tam tikrai paauglystės fazei, kuri, pasibaigus hormonų audroms ir maištui, galiausiai baigiasi heteroseksualia ar homoseksualia tapatybe.

Jau įprasta, o gal ir paprasčiau tapo visus skirstyti į „normalius“ ir gėjus bei lesbietes. Esantys tarp jų viduryje biseksualai ignoruojami. Jei žmogus pradeda būti su kitos lyties partneriu, laikoma, kad visgi jis heteroseksualus, jei su tos pačios – homoseksualus. Tarsi vidurio negali būti – tik arba balta, arba juoda. Patys biseksualai sako pavargstantys nuolat aiškinti, kokia jų orientacija. „Dažniausiai sakau, kad esu gėjus, nes tai paprasčiau, nei aiškinti, kad 10 proc. man patinka merginos, o 90 proc. vaikinai.“

Jų linkę šalintis ir tradicinės, ir netradicinės pakraipos atstovai. Pirmiesiems biseksualai atrodo tiesiog ištvirkėliai ir pasileidėliai, o antriems – nepatikimi, galintys bet kada išduoti ir niekaip neapsisprendžiantys dėl savo orientacijos.

Biseksualius žmones traukia ir transseksualai, ir nebinarinių lyčių žmonės.

Biseksualumas paprastai apibūdinamas kaip seksualinė orientacija, kai vyrai ir moterys gali patirti seksualinį ir dvasinį potraukį abiem lytims.

„Tai nėra tiesa, – sako Milda, kuri būdama 16 metų nustojo slėpti savo orientaciją ir atsiskleidė ne tik draugams, klasiokams, bet ir per socialinius tinklus. – Teisingas apibūdinimas yra potraukis daugiau nei vienai lyčiai. Biseksualius žmones traukia ir transseksualai, ir nebinarinių lyčių žmonės. Ir ne, merginos, kurios išgėrusios vakarėlyje bučiuojasi su kitomis merginomis, kad atkreiptų vaikinų dėmesį, nėra biseksualios. Biseksualumas yra daugiau nei tai. Tai yra bendruomenė, tai yra identitetas, tai yra rimčiau.“

„Biseksualumo mitas yra, kad tai neapsisprendę žmonės, bet aš manau, kad tai kaip tik laisvės žmonės, nes jie priima į savo širdį žmogų, nepaisydami jo lyties“, – parašė Laura. Ji buvo jau ne paauglė, o 30 metų, patyrusi įvairių santykių ir meilių, kai į moteris pažvelgė kitu žvilgsniu. Ir nors Laurai prireikė laiko apsiprasti su netikėtai užklupusiais jausmais ir mintimis, ji nevijo jų šalin, atvirkščiai – norėjo kuo greičiau sutikti panašių į save ir pasipasakoti. Galbūt todėl, kad jau buvo brandi asmenybė, jai nereikėjo ištverti skausmingų savęs kitokio suvokimo ir priėmimo akimirkų, kaip kad tiems, kuriuos prieštaringi jausmai užklupo paauglystėje.

Jis prisipažino, kad dėl to, jog daug laiko leisdavo su merginomis, mokykloje buvo vadinamas pačiais bjauriausiais žodžiais.

„Visuomet iš šono į tos pačios lyties žmones žiūrėjau kaip į kažką ypatingo. Išties, vaikystėje mano draugai buvo tik draugės, žaisdavau su lėlėmis ir su merginomis labiau rasdavau kalbą, pradėjau abejoti, kodėl mano draugai tik merginos. Bet ne per daug galvojau apie tai. Tiesiog gyvenau. Mėgavausi. Pradėjęs mokytis 9–12 klasėje išties pajutau, kaip mano žvilgsnis visuomet atsiduria ties vaikinais. Tada ir supratau, kad aš kitoks nei daugelis vaikinų mano mokykloje“, – pasakoja Karolis.

Jis prisipažino, kad dėl to, jog daug laiko leisdavo su merginomis, mokykloje buvo vadinamas pačiais bjauriausiais žodžiais. Keletą metų jis praleido apimtas vidinės sumaišties, abejonių ir baimės. Ir ne tik dėl suvokimo, jog jam labiau patinka vaikinai. Jis bijojo įskaudinti nedideliame miestelyje gyvenančią savo šeimą. „Kai gyvenau savo miestelyje, išties jaučiausi susikaustęs ir ne savimi, bet kai persikrausčiau į kitą miestą, į viską žvelgiau paprasčiau ir pozityviau, nes supratau, jog manęs dorai niekas nepažįsta ir galiu elgtis taip, kaip man gera.“

„Ilgai bandžiau sau sakyti, kad tai yra tik fazė ir man vis tiek patinka tik merginos, o su vaikinais noriu tik fizinio kontakto, ir šitas noras nedaro manęs homoseksualiu/biseksualiu, nes kaipgi taip gali būti, jei dar visai neseniai leidau laiką su mergina! Bet dabar žinau, kad tada nebuvau iki galo atviras sau“, – atskleidė Mantas. Jam taip pat prireikė beprotiškai daug laiko, kad išdrįstų su savimi atvirai pakalbėti ir pripažinti, kad yra biseksualus, ir suprasti, kad viskas yra gerai ir neturi būti gėda dėl to, kad jį gali traukti tiek vyrai, tiek moterys. Nes visiškai nesvarbu, kokia žmogaus lytis, svarbiausia surasti emocinį ryšį.

Bandydavau užsikrauti kuo daugiau veiklos, kad nebūtų laiko apie tai galvoti.

Savęs nekentimas, kasdienė savigrauža ir įtikinėjimas, kad gali būti „normalus“. Pyktis ir neviltis, kad neištvėrė, vėl „susitepė“. Baimė, jog aplinkiniai gali suprasti, sužinoti, pasmerkti, atstumti... Tai patyrė dauguma savo istorijas papasakojusių žmonių.

Bandydami paneigti savo prigimtį, jie iš visų jėgų stengėsi įsisprausti į visuomenės sukurtus rėmus. „Bandžiau vyti mintis apie potraukį merginoms į šalį, kadangi buvau tvirtai įsitikinusi, kad manęs biseksualios nepriims nei namuose, nei darbe“; „bandydavau užsikrauti kuo daugiau veiklos, kad nebūtų laiko apie tai galvoti“; „blokavau save, neleidau sau pajusti seksualinės traukos merginai, nes gyvenau vadovaudamasi visuomenės stereotipais, kad tai nenormalu“.

Metų metus blaškėsi, įtikinėjo save, kad gali būti tokie, kaip visi, kol galiausiai turėjo susitaikyti ir priimti save tokį, koks iš tiesų yra: „Apėmė kaltės, gėdos jausmas. Nenorėjau niekam to pasakoti. Prireikė laiko, kol pati apsipratau su šia mintimi“; „prireikė bene 15 metų nuo „kažkas ne taip“ iki „vadinasi, aš toks“.

Tačiau pripažinti sau ir prisipažinti kitiems yra skirtingi dalykai. Paklausus, ar kas nors iš artimos aplinkos žino, kad esi biseksualus, jei taip, kaip reagavo, sulaukiau ir džiugių, ir skaudžių atsakymų. „Mano šeima yra mano didžiausia palaikymo komanda“, „esu dėkingas visiems savo draugams, kurie mane palaikė ir vertė judėti tik į priekį, o ne atgal“, „daugiausia palaikymo, kai tikrai nežinojau, kas esu, turėjau iš savo dabartinio vyro, kuris tiesiog priėmė mane ir išklausė, kokia tuo metu buvau, ir padėjo tą kelią praeiti“ – tokių ir panašių atsakymų buvo tik vienetai. Visi kiti – liūdnas įrodymas, kad baimė atsiskleisti artimiausiems žmonėms, deja, kartais yra pagrįsta. O tie, kurie turėtų priimti, padrąsinti, užstoti, pirmieji atsuka nugaras:

„Kai pasakiau tėvams, jie uždraudė kam nors sakyti, kad nesužinotų giminės ir kaimynai.“

„Kažkada, kai mama labai laukė marčios, pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau, kad parvesiu žentą, ji atsakė „geriau negrįžk visai“. Artimiausi draugai taip pat purtosi gėjų ir nesupranta, kad gali būti kažkas per vidurį. Kodėl negaliu tiesiog imti ir iškloti? Nes visada yra atstūmimo baimė.“

„Bandžiau kalbėti su mama, bet reakcija buvo siaubinga. Sakė, kad jai gėda turėti tokią dukrą.“

„Tėvams pasakyti vis dar bijau, nes žinau jų požiūrį į homoseksualius asmenis, tad nesitikiu palaikymo. Gaila, nes tikrai norėčiau nebenešti šitos naštos.“

„Vaikinams draugams lengviau yra pasipasakoti, nes jiems patinka tai ir lengviau priima. Draugėms atvirauti baisu, nes baisu, kad pagalvos, jog galiu į jas kažkaip žiūrėti daugiau nei į drauges. O šeimoje, artimiesiems – tai ne, nes nulis tolerancijos, didžiausi fobikai, rasistai, nacionalistai ir visokie kokie, tai neįsivaizduoju, kokia būtų reakcija.“

Nesikartosiu ir nesakysiu, kaip mums visiems būtina atvirai kalbėtis, kad išmoktume vieni kitus priimti. Bet tikiuosi, kad šie atsakymai privers susimąstyti. Suprasti, jog noras mylėti daugiau, nei įprasta ar netgi leidžiama, nėra nusikaltimas, dėl kurio reikėtų teisti savo vaikus, draugus ir aplinkinius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs