Pernai žvilgtelėjus į savo naujametinius pažadus, paklausiau savęs: ar tai yra ko aš iš tiesų noriu, ar tiesiog kopijuoju daugumos norų šabloną? Tada paklausiau draugių, vėliau – kaimynės, ir supratau, kad verdame labai panašių, bet skirtingai išreikštų troškimų puode: mažiau kimšti junk food’o, labiau pinigus taupyti, mažinti tūsų ir didinti kultūrinių vakarų kiekį, pagaliau pradėti sportuoti, atsisakyti erzinančių ydų ir, žinoma, svarbiausias – įsimylėti.
Meilė. Ji mano Naujametiniame sąraše pralenkdavo ir patį sportą, o jis jame įrašytas maždaug nuo tada, kai Lietuva įstojo į NATO. „Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, o žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi“ – rašo dažna jaunavedžių pora po savo nuotrauka „Facebook’e“ ir visa širdimi tiki šiais Antoine'o de Saint-Exupery žodžiais. O man kyla klausimas: Antanai, kodėl tamsta ir tamstos chebrantai rašytojai meilę tik kaip dviejų žmonių sąjungą matėte, bet nieko apie meilę sau pačiam nerašėte?
Gyvendamas visuomenėje, kurioje sulaukus atitinkamo amžiaus esi keistai nužiūrimas, jei pasakai, kad esi vienišas – nuolat jausies spaudžiamas į kampą. O jei artimoje aplinkoje visi draugai ne tik žieduoti, bet ir dalis vaikuoti – išvis amen. Psichologai teigia, kad žmogus ir nėra sukurtas būti vienas, bet tikiu, kad kiekvienam dalykui – savas laikas. Todėl vietoj priverstinio ėjimo į ketvirtą pasimatymą tą pačią savaitę, verčiau pabandyti prisijaukinti savo vienatvę.
Dr. Davidas Burnsas savo knygoje „Feeling Good“ rašo, kad žmonės, kurie nekenčia būti vieni, niekada nebandė laiko su savimi praleisti tinkamai. „Jei tu tiki, kad būnant vienam tau bus nuobodu ir liūdna, taip neabejotinai ir bus.“ Profesorius taip pat pradėjo skatinti savo išsiskyrusius pacientus eiti į muziejus, kiną, užsirašyti į šokių pamokas bei gaminti skanų maistą patiems sau, o pamatęs jų gerėjančią būklę padarė išvadą, jog būti laimingam ir būti savimi yra glaudžiai susijusios sąvokos. Taigi, tą sykį pernai aš išbraukiau visus pažadus 2018-iesiems metams, o vietoj jų įrašiau vieną. Ir po kelių dienų pakviečiau save į pirmąjį mūsų pasimatymą.
Pradžia buvo nejauki, bet juk dažnu gyvenimo atveju ji tokia būna. Kiekvienas sutiktas žvilgsnis žmogaus, kuris restorane sėdėjo ne vienas, atrodė pašiepiantis, užjaučiantis arba niekinantis, bet sunkiausias iššūkis vyko galvoje. Mintys keitėsi viena po kitos, o klausimai „Kaip elgtis?“, „Ką galvoti?“, „Kur žiūrėti?“, „Kiek šitai turi trukti?“ suko ratus nesulaukdami atsakymų. Ir tik po trečio pasimatymo nurimau supratusi, kad šis tikrai neįprastas laikas yra leidžiamas su žmogumi, kuris žino mano slapčiausias paslaptis, didžiausias nuodėmes ir gėdingiausius norus. Su žmogumi, kuris man yra pats artimiausias. Tai žmogus, kuris su manimi buvo gyvenimo duobėse ir kartu stengėsi iš jų pakilti, juokėsi iš patiriamų gyvenime nesąmonių ir visada kartu snarglėdamasis verkia, kai žiūri „Liūtą Karalių“.
„Practice makes perfect“ – kartojama beveik visur ir visada, bet galioja ir čia. O kad pirmasis pasimatymas netaptų toks, koks, anot mūsų tautosakos, tampa pirmasis blynas – keli mano patarimai:
SUSITVARKYK. Įsivaizduok, jei naktį lauktum svečių – juk lova būtų paklota, o ta drabužių krūva ant kėdės sutvarkyta arba bent jau į spintą sukišta. Tik šį kartą tvarka visiškai dėl savęs, ne dėl kitų.
PASIDARYK PLANĄ. Ko nori, kur eisi, ką darysi. Gal kokia įdomi paroda vyksta? Gal degustacinė vakarienė žymiam restorane? O gal tiesiog gero filmo premjera kine vyksta?
KLAUSYK. Muzikos, kuri patinka. Yra sakoma, kad kiekviena mergina turi dainą, kuri joje pažadina seksualiausią jos asmenybės dalį. Šok, dainuok ir tiesiog atsipalaiduok.
SUSIRUOŠK. Nusiprausk, nusiskusk kojas, pasidaryk makiažą, susišukuok plaukus. Esminė taisyklė – būti gražiai sau.
PASIPUOŠK. Užsivilk savo naują, o gal tą seniai pirktą, bet labai saugomą suknelę. Arba tuos seksualius apatinius, kurie jau metus stalčiuje dulka. Stebuklingus momentus reikia kurti patiems, o ne jų laukti.
INFORMUOK. Draugus, artimuosius, kurie klaus, ką tą vakarą veikei ar veiksi – į detales nelįsk, todėl atsakymo „į pasimatymą“ tikrai pakaks.
BŪK IMPULSYVI. Pasikeitė planas? Kulniuok kokteilio į kokį barą. Stebėk ten esančius žmones. Man patinka žaidimas, kurio metu žiūriu į žmones ir mintyse spėlioju, ką jie veikia gyvenime, kokia jų istorija, jei tai poros – iš prisilietimų ir šypsenų kiekio stengiuosi nuspėti, kiek laiko jie jau kartu. Nuobodu dar nebuvo.
UŽSIRAŠYK POTYRIUS IR MINTIS. Grįžusi namo aprašyk savo emocijas, mintis. Vėliau, kai praeis laiko ar sulauksi kito pasimatymo su savimi – bus smagu paskaityti, atsiminti.
KONTAKTAS. Ir jei po pasimatymo norisi kažko intymaus, iš nevilties neskambink Aleksui eilinį sykį, o tiesiog pasimasturbuok. Ne tik žodžiais, bet ir giliais darbais save mylėti reikia.
Ateinantys metai – žiurkės. Ir nors šie gyvūnai praeityje savo reputaciją susigadino kaip maro ir kitų ligų platintojai, dauguma žmonių nežino, kad šie padarai – labai higieniški, gudrūs ir vieni emocingiausių gyvūnų, jaučiančių didelę dalį žmogiškų emocijų. Žiurkės taip pat labai protingos, drąsios bei ryžtingos. Zoologai pastebėjo, kad pamatę juos dominantį, bet sunkiai gaunamą daiktą, šunys greitai pasiduoda, o štai žiurkės atvirkščiai – ieško ir ieško galimybių jį gauti. Albertas Einsteinas yra sakęs, kad jei žiurkė būtų žmogaus dydžio, tai neabejotinai užvaldytų pasaulį. Nesu Palmira, o ir prognozuoti ateinančių metų jums tikrai nenorėčiau, nes tikiu, kad kiekvienas esame savo paties likimo kalvis. Tačiau artėjančiais Žiurkės metais linkiu nebijoti jomis patapti: perlipti visas trukdančias sienas, pralįsti pro mažiausius tarpus link geresnės savivertės ir nebijoti kitiems būti atstumiančia, jei pati tuo metu jautiesi laiminga.
Ir gal pats metas pakviesti save į pasimatymą, žiurkike?
