– Žinai, paradoksas – pati išgarsėjai ir su legendine grupe feisbuke „Nekenčiu vyrų, arba Kaip tapti lesbiete“, o štai dabar mes kalbamės apie tavo biseksualumą. Ar kurdama grupę galėjai įsivaizduoti, kad taip nutiks?
– Manau, kad jau tada giliai pasąmonėje atsakymą žinojau, bet jį sunkiai pripažinau pati sau: juk aktyviai reikšdavausi socialiniuose tinkluose apie meilę vyrams, o vėliau – savo santykius su vienu iš jų.
Mano aplinka, o juo labiau draugės, puikiai žinojo mano seksualinę orientaciją, todėl gilintis į save ir jau kuris laikas kirbantį klausimą atrodė ne tik beprasmiška, bet ir kvaila, nes atsakymas gali sugriauti prieš tai tiek laiko lipdytas asmenybės sienas.
Gyvenimo ironija aplanko mane jau ne pirmą sykį, dabar dažnai juokiuosi, kad geriau kokia nors tema nejuokausiu ar kategoriškai nekalbėsiu, nes viskas gali apsiversti ir imti ir išsipildyti.
– Kaip jau pati prasitarei, ilgą laiką gyvenai heteroseksualios merginos gyvenimą, turėjai ilgų draugysčių su vyrais. Gal pameni, kokiomis aplinkybėmis pradėjo kilti abejonės savo tikrąja orientacija?
– Suvokimo kelias iš tiesų nebuvo lengvas. Daugelis tiki, jog homoseksualūs ar biseksualūs asmenys jau nuo ankstyvos paauglystės, gal net vaikystės apie savo kitoniškumą supranta ir žino.
Mano atveju taip nenutiko. Įsivaizduokite: esu paauglė, prasideda pasimatymai, plepėjimas apie simpatijas su draugėmis ir tie pirmieji bučiniai su vaikinais – o tai labai malonus naujas potyris. Įsivaizduoju save draugaujant su man patinkančiu berniuku, kartais leidžiu sau pafantazuoti apie vestuves ir žengimą prie altoriaus su balta suknele.
Mokykla bei visuomenė šneka tą patį – apie dviejų skirtingų lyčių sąjungą ir mūsų visų laukiančią tokią ateitį. Viskas atrodo natūralu ir visiškai normalu.
Vėliau, sulaukus vėlyvosios paauglystės, prasideda vakarėliai ir seksualinis gyvenimas. Tik imu pastebėti, kad tie bučiniai per tūsus su draugėmis, kurie tėra tik pasimaivymas prieš vaikinus, kartais man iš tiesų sukelia malonumą. Imu savęs klausinėti, bet vėl nauja vyriška simpatija nubraukia visus klausimus.
Vėliau ir vėl atsiranda moterys: šį kartą jau ne vakarėliuose, o mano fantazijose arba drėgnuose sapnuose.
Vėliau ir vėl atsiranda moterys: šį kartą jau ne vakarėliuose, o mano fantazijose arba drėgnuose sapnuose. Aš imu savęs klausinėti, jog galbūt esu lesbietė, bet ėjimas link atsakymo įneša labai daug vidinės baimės ir klausimų: kaip aš tai paaiškinsiu draugėms ir, tuo labiau, savo artimiausiai aplinkai? Galiausiai, po ilgų santykių su vyru, patyrusi pirmąjį lytinį aktą su moterimi bei pajutusi emocinį ryšį, aš pradedu ieškoti atsakymo. Pasirodo, aš nei heteroseksuali, nei homoseksuali. Aš toji, kurią traukia tiek viena, tiek kita lytis.
Kai buvau paauglė, informacijos apie biseksualumą stigo, tik abejoju, ar tada būčiau save supratusi: juk siaučiant hormonams ne tik galvoje, bet ir kūne, visi galime pasijausti sutrikę. Atsakymui reikia laiko.
– Ar gali papasakoti, kas vyksta žmogaus galvoje, kuris turbūt visą gyvenimą buvo tikras, kad yra heteroseksualus, bet staiga pajunta, kad gal visgi viskas nėra tik juoda ir balta?
– Vyksta fejerverkai. Tik bėda, kad aš niekada nebuvau jų gerbėja. Vėliau atsakymo suvokimas įnešė ramybę ir sumaištį vienu metu. Iš pradžių jaučiausi siaubingai nesąžininga prieš savo drauges: juk jos man pasakodavo savo seksualinius nuotykius, mes kartu pirkdavom apatinius ir be jokios gėdos viena prieš kitą persirenginėdavom. Jaučiausi lyg besislapstanti iškrypėlė.
Jaučiausi lyg besislapstanti iškrypėlė.
Tik vėliau diskutuodama su savimi sau įrodžiau, jog šioje situacijoje išlieku tokia pat nekalta, kaip ir mažas berniukas eidamas į moterų tualetą nusišlapinti, – nieko nesuprantantis ir jokių kėslų mintyse neturintis.
– Ar reikėjo laiko, kol tvirtai sau tai pripažinai? Iš pradžių nebandei tos minties vyti į šoną?
– Galutinis patvirtinimas sau įvyko per LGBT eitynes praeitų metų birželį, kai atsidūriau biseksualių ir homoseksualių merginų ratelyje ir klausiausi jų istorijų. Jų lūpomis šnekėjo mano mintys, potyriai ir baimės. Pradžioje bandžiau sau to nepripažinti, bet po to paklausiau savęs: kaip aš galiu norėti pokyčių mūsų visuomenėje, kai pati nedrįstu tapti vienu jų?
– Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad homoseksualus draugas būtinai turės ir ne visai platoniškų ketinimų. Tai – visiškas mitas ar vis tik yra grūdas tiesos?
– Mano artimiausios draugės iš tiesų yra protingos ir liberalių pažiūrų merginos, bet nusprendžiau jų nesisodinti atskirai ir nedaryti prisipažinimo scenos. Nusprendžiau jas, kaip ir savo sekėjus, supažindinti su savo seksualine orientacija per socialinius tinklus, tiksliau, įrašą, kuriame prisipažįstu.
Nemeluosiu, juokingų situacijų po to su draugėmis yra buvę. Štai, pavyzdžiui, kažkada toje pačioje persirengimo kabinoje matuojantis sukneles, draugė aiktelėjo ir prisidengė savo krūtinę, po kelių sekundžių atidengė, o aš pradėjau juoktis ir nuraminau, kad jos nekabinsiu, o ir seksualiniai santykiai su draugais man nėra būdingi.
Esu turėjus ir atvejį, kai vakarėlyje girta, nusivylusi vyrais draugė lindo bučiuotis, o man nesutikus manęs klausinėjo, kodėl aš jos netraukiu. Teko ją blaivyti ir aiškinti, kad biseksualumas nereiškia pasileidimo ir noro su visais duotis, tai tiesiog jutimas traukos abiem lytims, bet ir čia yra skonis, nusiteikimas ir vertybės.
– O kaip apie tai pranešei savo šeimai? Ar buvo sunku?
– Gimiau labai liberalioje ir mylinčioje šeimoje, o mano tėvai visada man mėgo pakartoti, jog laimė ir meilė gyvenime svarbiausia, todėl prisipažinimas gal ir nebuvo patogiausias momentas mano gyvenime, bet jaučiausi saugi ir žinojau, kad jų meilė man niekur nedings.
Pamenu, buvo sekmadienis. Kiekvieną sekmadienį su tėvais turim tradiciją – pietaujam ir žiūrim „Auksinį protą“. Tą akimirką žiūrėjom į klausimą užduodantį A.Tapino veidą, klausimas buvo apie sportą, o jis mūsų šeimoje – nelabai populiarus reikalas. Galvoju, vis tiek nė vienas neatsakysim, ir tarsteliu: „Beje, aš esu biseksuali.“
Mama sustabdo A.Tapiną pražiota burna taip, lyg aną būtų pasiekusios naujienos, o įsispengusią tylą greitai sujudina tėtis: „Tai jau miegojai su moterim?“
Linkteliu, priduriu, kad ir ne su viena. Tėtis valiūkiškai šypteli, gal galvoja – dabar apie mergas šnekėt galėsim. Tada atsisuka mama. Žiūri į akis ir sako: „Žinai, svarbiausia man – būk tu laiminga“, ir leidžia A.Tapinui toliau šnekėti. Dar priduria, kad atsakymas tinklinis, ir, visų nuostabai, pataiko. Taigi prisipažinimas įvyko labai lengvai, natūraliai ir atvirai.
– Visgi jokia paslaptis, kad vyresnioji karta panašius dalykus sunkiau supranta. Kaip jie priėmė?
– Man atrodo, kad visiškai natūraliai. Gal kiek nusivylimo dėl potencialių ateities anūkų buvo, bet juk šie laikai mums duoda labai daug galimybių. Bendraujant su tėvais dabar po klausimo „ar susiradai vaikiną?“ ateina kitas – apie merginą.
Sunkesnis atvejis buvo mūsų šeimos senoliai, kurie skundėsi, kodėl aš drįstu apie tai šnekėti garsiai ir kad tai – siaubinga gėda. Kadangi buvau panašiai situacijai nusiteikusi, tai nemalonios nuostabos tikrai nepatyriau. Ir šiuo atveju, sakyčiau, man net pasisekė, nes yra daug atvejų, kai toks nereikšmingas dalykas kaip miegojimas su kuo nori tampa šeimos nario išsižadėjimu ar kitokia rimta problema.
– Bet ar nebuvo kilusi mintis, jog tai – tėra seksualinis žaidimas?
– Čia turėtume kalbėti apie dvi kategorijas: seksualinę orientaciją ir seksualinę elgseną. Pastaroji labiau apibrėžia pačius seksualinius veiksmus, kaip kad aseksualumą, sadomazochizmą ir kitus. O štai pagrindinių seksualinių orientacijų iš viso tėra trys – heteroseksualumas, homoseksualumas ir biseksualumas. Tai sudaro ne tik seksualinių fantazijų ir seksualinės elgsenos mišinys, bet ir jausmai bei emocinis prisirišimas.
Aš irgi savęs esu klaususi ne kartą, kad gal aš tiesiog esu tokia nusivylusi vyrais, kad ėmiausi kraštutinumų. O gal tiesiog noriu išbandyti ką nors naujo? Bet laikas bėgo, aplinkybės keitėsi, o mano žvilgsnis į tą pačią lytį neatslūgo.
– Apie savo biseksualumą nusprendei pranešti viešai. Koks tavo tikslas? Juk tikrai ne tam, kad moterys nuo šiol žinotų, jog gali tave ir pasimatymą kviesti?
– O kodėl ne? Viena iš priežasčių, nors ir smulkių, tikrai buvo padidinti savo galimų pažinčių ratą. Didžiausia priežastis, žinoma, buvo socialinių pokyčių skatinimas, nes tylėdami žmonės pralaimi ne tik patys prieš save, bet tokiu būdu pralaimi ir pati visuomenė, kurios pokyčių visi taip norime.
Kai prabylama apie homoseksualumą ar biseksualumą, vis atsiranda besipiktinančių, kad, neva, tegu miega su kuo nori, bet kam čia skelbtis ir demonstruotis? Tik retas iš taip sakančių susimąsto, kad moters pavardė, besibaigianti -ienė, ar nuotraukos iš romantiškų kelionių bei vakarienių su žmona yra lygiai toks pat orientacijos demonstravimas.
– Esi matomas žmogus, kaip manai, vyrų neišgąsdins tavo toks prisipažinimas? Man atrodo, kad kai esi biseksuali, tada vaikinas gali nerimauti ir įtariai žiūrėti ne tik į tavo bičiulystes su kitais vaikinais, bet ir merginomis, ar ne?
– Bifobija – neracionali biseksualumo ar biseksualių asmenų baimė ar bjaurėjimasis jais. Ir aš ją jau esu patyrusi: tiek bendraudama su žmonėmis realiai, tiek ieškodama žmogaus virtualiai.
Prieš kelerius metus Masačiusetso universitete buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatai parodė, kad dėl vyraujančios bifobijos biseksualūs asmenys dažnai neatskleidžia savo seksualinės orientacijos. Tyrimas taip pat atskleidė, kad biseksualūs žmonės dažnai diskriminuojami tiek heteroseksualių, tiek homoseksualių asmenų. Kodėl?
Todėl, kad biseksualumas turi stiprų stereotipizavimą ir abejojimą jų orientacijos tikrumu. Biseksualios moterys dažnai traktuojamos kaip lengvabūdiškos ir pasileidusios, tokios, kurioms terūpi paįvairinti savo seksualinį gyvenimą. O štai homoseksualai vengia susidėti dėl panašių priežasčių – biseksualus laiko nepatikimais, neapsisprendusiais, tokiais, kurie kitą dieną jau gali persigalvoti dėl savo seksualinės orientacijos. Nors statistika rodo, kad tik apie 10% biseksualų su laiku pradeda jausti potraukį tik vienai lyčiai.
Biseksualumas yra kvestionuojamas tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, kas biseksualius žmones daro mažiau atvirais su savo partneriais ar artimaisiais.
Beje, būti biseksualia mergina mūsų visuomenėje lengviau nei biseksualiu vyru. Dėl dažnai vyraujančių dviejų moterų fantazijų vyrų galvose biseksualumas jiems asocijuojasi su daugiau prieskonių į seksualinį gyvenimą įnešančia savybe. O štai moterys į biseksualius vyrus žiūri kreivai – dažniau tiesiog juos „nurašo“ kaip neapsisprendusius gėjus. Ir tai liūdina, nes supranti, kad tavo seksualinė orientacija ne tik negerbiama, nepripažįstama, bet ir dažnai tiesiog nematoma.
Tavo seksualinė orientacija ne tik negerbiama, nepripažįstama, bet ir dažnai tiesiog nematoma.
Dabar įsivaizduokite: draugauju su vaikinu, reiškia, esu heteroseksuali, draugauju su mergina – homoseksuali. Kur dingsta biseksualumas? Jis tiesiog išnyksta. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl biseksualai kiekvienais metais, spalio 23 d., mini biseksualų matomumo dieną.
– Ar nori pasakyti, kad biseksualūs žmonės susiduria su skirtingais sunkumais atsižvelgiant į jų lytį?
– Taip, paradoksas, bet visuomenės akyse biseksualios moterys yra drąsios, seksualios, o štai biseksualus vyras – susitepęs, nešvarus ar tiesiog silpnas.
Ne kartą esu pasijuokusi iš homofobų, kurie vieną minutę tranko sau į krūtinę kartodami, kad homoseksualumas – išsigimimas, o po kelių minučių susijaudinę seilėjasi žiūrėdami į dvi besibučiuojančias merginas.
Dėl šios neteisybės reiktų kaltinti ir pornografijos industriją bei erotinių filmų kūrėjus, kurie dažnam mūsų visuomenės individui per dešimtis metų suformavo požiūrį į tai, kas yra seksualu ir normalu: besiglamonėjančių ir besimylinčių merginų filmų visada buvo galima išvysti ant kiekvieno kampo, o štai gėjų pornografijos ilgus dešimtmečius rasti buvo labai sunku. Matyt, ir čia reikia laiko bei pripratimo.
– Bet, Agne, ar tave pačią toks įvaizdis apie tavo seksualinę orientaciją tenkina? Ar biseksualumas yra tik apie seksą?
– Dažnai toks paviršutiniškas požiūris mane žeidžia. Būti seksualia kitų akyse visada malonu, bet nereikėtų pamiršti ir mano jausmų. Į biseksualius, taip pat ir homoseksualius žmones neretai žiūrima labiau per seksualinius jausmus, eksperimentų norą, bet su mažesne emocine empatija. Štai vyrai džiūgauja, nes įsivaizduoja, kad jau biseksuali mergina tikrai pasirašys seksui trise su kita mergina, o heteroseksualios merginos į biseksualias ar homoseksualias merginas žiūri tada, kai nori paįvairinti pojūčius, nori eksperimentų.
Abiem atvejais tai kelia sunkumų norint kurti tvirtus ir monogamiškus santykius. Biseksualumas nėra kažkoks seksualinis fetišas, tai – seksualinė orientacija ir kaip dažnas žmogus, taip ir biseksualus asmuo nori ne tik fizinio, bet ir emocinio ryšio su savo partneriu.
– Kokių atradimų patyrei pradėjusi kiek kitaip bendrauti su moterimis? Galbūt net, būna, pagalvoji: ir kur aš tiek laiko buvau, juk kaip lengva bendrauti – moterys viena kitą kur kas geriau supranta nei vyrai?
– Supratau, kad teiginys, jog moteris sunku suprasti, kurį girdėdavau iš vyrų ir visada neigdavau, – absoliučiai teisingas. Mus tikrai suprasti labai sudėtinga.
– Žinai, paauglystėje pradedant su vaikinais vaikščioti į pasimatymus, vienas kitam simpatizuoti, iš pradžių nebūna lengva – tai nauja patirtis, ne visada žinai, kaip elgtis, kaip sužavėti, ką pasakyti. Dabar, pradėjus vaikščioti į pasimatymus ir su merginomis, gal jausmas pradžioje buvo tas pats? Vėl iš naujo mokaisi?
– Iš tiesų, šis suvokimas manyje atvertė naują baltą lapą, kurį pamažu pildau nauja patirtimi. Tik gal labai neatskirčiau lyčių, nes dabar ką nors sutikusi aš pirmiausia matau žmogų, tik vėliau ateina supratimas apie jo lytį, o seniau buvo atvirkščiai.
– Tai kaip tas pirmas kartas su moterimi? Kaip jauteisi?
– Nėra ko daug papasakoti. Jaučiausi antrą kartą praradusi nekaltybę.
– Kaip atrodo dabar tavo santykiai? „Tinderyje“ vaikinų nuotraukos keičia merginų ir atvirkščiai – naudojiesi dviem frontais? O gal dar rimtų santykių ir neieškai – dar tyrinėji?
– Deja, „Tinder“ pažinčių platformoje esu užblokuota (ne dėl kokio nors nepateisinamo elgesio, o kompiuterinės technikos pardavinėjimo), bet XXI a. yra dėkingas galimybėmis, todėl tų pažinčių platformų yra ne viena. Dviem frontais naudojuosi jau kelerius metus, net ir tada, kai dar nebuvau pripažinusi savo orientacijos, nes mėgstu stebėti, kaip atrodo žmonės ir kaip pateikia save virtualybėje.
– Nežinau, ar esi iš tų merginų, kurios svajoja apie savo vestuves, bet vis tiek noriu paklausti: dabar gal tuose ateities santuokos pasvarstymuose save lygiai taip pat įsivaizduoji žengiančią link altoriaus pas moterį? O gal santuokai apskritai sakai „ne“?
– Savo fantazijose nematau aiškaus žmogaus portreto, tiesiog įsivaizduoju, kad tai laimės ir meilės kupina akimirka, o kokia to žmogaus lytis – laikas parodys. O gal neparodys, ir kitas mano interviu bus apie 5 kačių auginimo privalumus.
