Pastaruoju metu kalbėdami apie šeimas, nesvarbu, iš kurios varpinės, pamėgome oponentus vaizduoti it nesusipratusius kvailelius. Ir pati neretai pasiduodu pagundai taip pasielgti.
Juk tetos su gėlėmis ar vyrukai greičio akiniais profilio nuotraukose, viešai nuogąstaujantys, kad „iš normalių šeimų gėjai tuoj atims vaikus“, dažnam atrodo komiškai. Kartais net panašu, jog tokie personažai taip ir prašosi būti pašiepiami.
O tu, šmaikštaudamas iš situacijos absurdiškumo, slapčia tikiesi: tie žmonės susigės savo tamsuoliškumo, atsimerkę plačiau pažvelgs į pasaulį ir supras, kad priešų juk nėra. Tik vargu, ar šitaip nutiks. Taip jau yra su tais kategoriškais įsitikinimais – kuo stipresni argumentai metami, tuo tvirčiau esam linkę laikytis įsikibę savo tiesų bei kitų tiesų neigimo.
Todėl šiandien jau visai nebematau prasmės kalbėti apie praėjusį tradicinių šeimų gynimo maršą, apie keistokus jo dalyvių viražus ar organizatorių ciniškumą. To pakankamai padarė tiek televizija, tiek kas antras, turintis feisbuką. Geriau pakalbėkime apie kitką.
Paskutinėmis savaitėmis tiek kartų girdėjau terminą „tradicinė šeima“, jog ši turbūt į pasąmonę man nugulė. Nejučia ėmiau svarstyti, o kas gi toji tikra tradicinė šeima? Ir kiek gi tokių krištoliškai tyrai tradicinių jų teturime?
Na, pagalvokim kiekvienas apie savo socialinį ratą. Kiek jame tokių porų, kurioms santuoka – ne pirmoji, o gal net ne antroji? Mąstant iš tradiciškai krikščioniško požiūrio taško, šie žmonės – nuodėmingieji, kuriems reiktų drauge su gėjais rožančius tampyti Viešpaties atleidimo prašant.
O ką daryti su tais, pas kuriuos keli vaikai ir visi nuo skirtingų partnerių? Į piligriminį kelią basomis išvaryti juos su visais sumaišytais, kaip Zuokienė pasakytų, vaikais? O kur dar tie, kurie išsiskyrę su sutuoktiniu vieni augina vaikus? Arba tie, kuriems gamta aka dievulis neskyrė šanso natūraliai susilaukti savo atžalų? Jiems irgi tradicinės šeimos sostas – tolimas it Džibutis?
O ką daryti su tais, pas kuriuos keli vaikai ir visi nuo skirtingų partnerių? O kur dar tie, kurie išsiskyrę su sutuoktiniu vieni augina vaikus?
Bet važiuokime toliau. Jei nesate savo rožiniame burbule gyvenantys naivuoliai, tikriausiai pastebėjote, kad ir tose „mama, tėtė, vaikai“ šeimose pasitaiko daugybė aštrių vijoklių. Tai ir neištikimybė, ir gyvenimas atskirai dėl darbo, ir atšalę jausmai, ir gyvenimas dėl vaikų ar tiesiog iš baimės būti vienam, ir išėjimai pas kitą, ir grįžimai namo nuleidus akis.
O dar pastebėjote, kaip radikalieji tradicijų atstovai mėgsta visiems ne tokiems tradiciniams lipinti „iškrypėlių, nuodėmingų, nepadorių“ etikėtes? Tai žvilgtelkim pro miegamojo rakto skylutę. Kiekvienas seksologas patvirtins: ne tokia jau reta heteroseksuali pora lovoje užsiiminėja tokiais dalykėliais, kuriuos pamačius neretam gėjui žandai nuraustų.
Nesupraskite neteisingai, aš tik už lovos žaidimus abiejų partnerių sutikimu. Ir jei tave veža, kai žmona ant tavęs pasysioja ar ant sėklidžių lašina karštą vašką, valio, bet gal nereiktų tada nustebusia veido išraiška žvelgti į besibučiuojančias tos pačios lyties poras?
Jei tave veža, kai žmona ant tavęs pasysioja ar ant sėklidžių lašina karštą vašką, valio, bet gal nereiktų tada nustebusia veido išraiška žvelgti į besibučiuojančias tos pačios lyties poras?
Visai neturiu tikslo menkinti heteroseksualių santykių, anaiptol. Tiesiog mano mintis ta, kad penio ir vaginos sąjunga savaime nėra nei labai tradiciška, nei labai šventa. Ir už dažnos tradicinės šeimos namų durų vyksta kiekvieną ją unikalia padarantys dalykai. Dažnai ne tokie jau tradiciniai. Tad ar nebus taip, jog ant pjedestalo kaip pavyzdį keliame kažką, kas tėra iliuzija bei holograma?
Jei jau taip atvirai, tokių, kurie savo vienintelio kantriai sulaukė, tada dar pasaugojo nekaltybę iki vestuvių, susilaukė krūvos vaikų, anūkų ir pragyveno iki mirties drauge nėkart nesusipykę – velniškai mažai. Tiksliau, jie reti it vienaragiai. Ir net neaišku, kiek tai pastangų, išminties, o kiek paprasčiausios sėkmės rezultatas. Džiugu, jei būtent tokio gyvenimo šios poros sau ir norėjo. O ne gyveno dėl svetimų akių.
Nes neįtikinsite manęs kitaip: drąsa būti laimingam yra kur kas geriau už bet kokias varžančias tradicijas. Tai gal būkime visi laimingi skirtingai – taip, kaip tą suprantame. Ir vienodai netrukdykime laimingiems būti kitiems, ką?
