Tiek seksas, tiek pinigai – dalykai, kurių, norint kokybiškai gyventi, reikia daugumai. Jei nesi likimo apdovanotas pasiturinčia šeima ar tobulais fiziniais duomenimis, norint abiejų prasimanyti, tenka pasukti galvą. Ir vienas, ir kitas, jei tik turi fantazijos, teikia išties daug malonumo. Tačiau, nepaisant viso to, tiek seksas, tiek pinigai butaforinių dorovės sergėtojų itin dažnai demonizuojami, siejami su nebūtomis nuodėmėmis ar tuštybe, laikomi net su draugais aptarti nepadoriu tabu, o jų siekis, žinoma, smerkiamas iki komiškumo.
Štai pastebėjote, vos tik pasirodo straipsnis apie nusisekusią verslo istoriją, turtingesnio žmogaus didesnį pirkinį ar, išvis tragedija, prabangesnę moters mašiną arba kelionę, visada komentaruose bemat rasis aibė džiaugsmo gadintojų.
Šauks jie, kad sąžiningai „vergaudamas” (taip darbą mėgsta vadinti turintieji marias laiko piktų komentarų rašymui) per visą gyvenimą tokiam namui nesutaupytum. Moteriai jie tuoj paskelbs verdiktą „prisičiulpė kekšė ant savo Maldyvų”, o begalinį pavydą finansiškai sėkmingiems vyrams maskuos epitetais „žmones išnaudojantis sukčius”, „turtingų tėvų sūnelis” ar klasikiniu – „vagis”.
Neneikime, pasitaiko ir tokių finansinės gerovės šaltinių, bet turi gyventi labai smarkiai užstrigęs senųjų laikų stereotipuose, jei šventai tiki, kad jie – vieninteliai. Nes dabartiniais laikais, jei tavo prioritetas yra užsidirbti daug pinigų, tą pasiekti sąžiningai galimybių turime daugiau negu bet kada anksčiau. O va tą netylančią saviguodą, pilant pamazgas ant kito, nes jo mašina prabangesnės markės, galima prilyginti su savęs raminimu dėl išvaizdos juokiantis iš sportiškesnių.
Na, sakykime, yra kažkoks mažulytis procentas žmonių, kurie gali triskart per dieną valgyti riebius mėsainius, niekada nesportuoti ir vis tiek turėti pritrenkiančiai atrodantį kūną. Visi kiti, jei nori six pack‘o, stangrių šlaunų ar tarpelio tarp kojų, turi dėl to juodai dirbti. Tai nėra lengva. To užsibrėžę bene kasdien lieja prakaitą sporto salėje, neleidžia sau tiek skanaus maisto, kiek norėtų, per vakarėlius geria vandenį, bet užtat gėrisi vaizdu veidrodyje.
Jei nori six pack‘o, stangrių šlaunų ar tarpelio tarp kojų, turi dėl to juodai dirbti. Tai nėra lengva.
O yra ir kiti. Tie, kuriems holivudinius grožio standartus atitinkanti figūra nėra svajonė Nr. 1. Jie geriau turės šiokį tokį pilvuką, bet nesikels penktą ryto krosiuko bėgti bei traškučių amžiams neišsižadės. Ir viskas gerai yra tiek su vienais, tiek su kitais. Gerai iki tol, kol valgantieji čipsiukus savo kompleksų neima dangstyti skalambydami, jog visi, einantieji į sporto sales, yra tik į išorę susikoncentravę tuštučiai. Ar iki tol, kol sporto salių lankytojai, pamatę stambesnę merginą, valgančią ledus, nebado jos pirštais, vadindami stora karve.
Tai lygiai tas pats ir su pinigais.
Tikrai nemanau, kad žmogaus vertę reikėtų matuoti jo kūno masės indeksu ar banko sąskaitos dydžiu. Tačiau šaipymasis ir sakymas, kad labiau pasiturintis žmogus toks, nes yra amoralus padugnė – lygiai taip pat neteisinga bei niekinga, kaip mažiau turintįjį vien dėl šio fakto vadinti tinginiu, nevykėliu ar kvaileliu.
Suprantama, prie stereotipinio mūsų visuomenės mąstymo apie finansus labai smarkiai prisideda ir istorinis kontekstas, iš kurio, panašu, dalis mintimis dar neišlipo. Dar ne taip seniai mūsų tėvai ir seneliai gyveno laikais, kai teoriškai visi buvo lygūs, vešėjo deficitas ir blatas, o „spekuliantai” buvo sodinami į kalėjimus.
Paskui gi santvarka griuvo. Vieniems atslinko baisus nepriteklius bei nežinia, kitiems naujos galimybės, o fone – „stogus” teikiantys vyrukai avietiniais švarkais, vaikų grobimai ir automobilių sprogdinimai. Po tokių traumų iki šiol negebame paleisti keisto komplekso gėdytis pinigų (ir dėl jų gėdyti) bei matyti juos kaip purvą.
Suprantu, kad mūsų krašte kapitalizmas – vis dar jaunas reiškinys, o į viską, kas nauja, žiūrima atsargiai. Štai Vakaruose viskas jau senokai vyksta kitaip.
Jei žmogus savo protu ir užsispyrimu užsidirbo daugiau, kiti į jį žiūri su smalsumu bei pagarba. „Kaip kietai jis varo, aš irgi taip noriu. Paklausysiu, jei išeis, ką šis išmintingas verslininkas turi papasakoti, gal ir pats ko išmoksiu, sau pritaikysiu” – maždaug toks požiūris dažnesnis ten. „Tegul tik nemeluoja, kad užsidirbo, matyt, gerai kažkam pačiulpė” – apie sėkmingas moteris tebespringstama tulžimi pas mus.
Turėjome neseniai su vienu bičiuliu – jaunu sėkmingu verslininku, mecenatu bei šiaip labai protingu vyruku – įdomią diskusiją. Paklausiau, kas, jo manymu, būtina, jog Lietuva ateityje ekonomiškai stiprėtų, o žmonės čia gyventų finansiškai geriau. „Kalbėjimo apie pinigus. Dar pradinės mokyklos suole ar net anksčiau”, – nė nemirktelėjęs atsakė jis.
To mano bičiulio manymu, visiškai nepriimtina, kad mokyklose nemokoma finansinio raštingumo. Net ir esminių dalykų, pavyzdžiui, kaip susimokėti mokesčius, teisingai taupyti ar „įdarbinti” pinigus, kaip monetizuoti savo gebėjimus, kaip neprarasti santaupų. Tokiu atveju į realaus gyvenimo ir darbo rinkos upę brendama būtų jau šiek tiek mokant plaukti. Tad ir paskęsti joje rizikos būtų mažiau.
O dar, be mitų ir gąsdinimo baubais, kalbant apie pinigus su vaikais, jie atprastų šį svarbų ir būtiną gyvenimo elementą matyti per nejaukumo bei gėdos filtrą. Lygiai kaip seksą.
Gūdūs laikai, kai nebuvo nei vieno, nei kito, o „niekam ir nereikėjo”, liko praeityje. Tai gal judėkime pirmyn ir mes?
