Agnė Kulitaitė: Šeimos maršas? Didysis kvailių maršas!

Šis pavasaris netipinis. Ne tik todėl, kad gegužės pradžioje dalis šalies liko be elektros dėl gausaus sniego. Anksčiau tokiu metu šaliai svarbiausias renginys būdavo „Eurovizija“, kurios laukimas neatsiejamas nuo lažybų, kelintą gi vietą šiemet „paimsim“. O štai dabar didįjį konkursą nukonkuravo kitas, gaila, kontraversiškesnis renginys. Didysis kvailių, uoj, atsiprašau, Šeimos gynimo maršas.
Agnė Kulitaitė
Agnė Kulitaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Jo belaukiant, aišku, irgi galima bandyti lažintis. Pavyzdžiui, kiek kartų įsijautusius tradicinės šeimos gynėjus teks raminti policijai. Kiek kartų pritempę pigaus alaus maršo dalyviai savo tradicines žmonas ir tradicinius vaikus nuspręs tradiciškai paauklėti kumščiu. Ar kiek naujų koronaviruso atvejų atsiras po renginuko su 7 tūkst. dalyvių, kuriam pandemijos įkarštyje kažkodėl leista vykti. Aš savuosius statymus pradėčiau nuo nekukliai didelio skaičiaus.

Ir ne todėl, kad visų užsiregistravusių dalyvauti marše sąrašą galima būtų vadinti nemokamu Lietuvos kvailių surašymu. Tiesą sakant, laikausi nuomonės, jog ne visi iš tų septynių tūkstančių yra padugnės ir marozai, reguliariai feisbuke kalėjimo žargonu rašantys Seimo nariui T.V.Raskevičiui grasinimus susidoroti. Ne visų protiniai gebėjimai mažesni nei šproto skardinėje.

Esu tikra, kad esama ir kažkokio procento visai nedurnų, tačiau suklaidintų bei pažeidžiamų žmonių, kuriais tam tikri veikėjai sugebėjo primanipuliuoti iki rėksmingos paranojos. Nes panašu, kad būsimi marširuotojai tiek pripumpuoti absurdiškų baimių, jog Lietuvos žingsnius link tolerantiškesnės ir liberalesnės valstybės mato kaip apokalipsę, kurios raiteliai atjos ne ant žirgų, o ant faloimitatorių. Dar jų galvose orų mergaitės ir berniukai per nacionalines žinias privalės dėvėti tik korsetą, o vaikus per darbelių pamokas mokys, kaip pasikeisti lytį patiems, vąšeliu.

Suprantama, jog šiuo metu dauguma esame emociškai pervargę, suirzę, pikti. Tokiais atvejais labai norisi rasti „atpirkimo ožį“, kaltą dėl visų tavųjų problemų. Ir štai atsiranda grupelė margaspalvių veikėjų, nusprendusių tuo labai gražiai pasinaudoti, siekdami sau pigaus populiarumo. Sėdami baimės ir susivienijimo prieš bendrą priešą jausmą, jie skatina gintis nuo kažko, kas nė intencijų pulti neturėjo.

Visų užsiregistravusių dalyvauti marše sąrašą galima būtų vadinti nemokamu Lietuvos kvailių surašymu. Nors laikausi nuomonės, jog ne visi iš tų 7 tūkst. yra padugnės ir marozai.

Toks manipuliacijos modelis, beje, nėra naujas. Jau pirmuose psichologijos kursuose pasakojama apie manipuliacijas „in-group“ ir „out-group“ principu. Čia kai sukuriamas tikėjimas, jog egzistuojame mes – tie geri ir teisingi – bei jie – išorinis, dėl visų mūsų nesėkmių kaltas, menkai pažįstamas ir labai grėsmingas baubas. Puikus įrankis valdyti miniai ir krautis sau asmeninės naudos, kol kiti dirba dėl šviesesnio rytojaus. Iki ko toks kokios nors visuomenės grupės demonizavimas gali privesti žinome visi. O jei netyčia nežinome, galime pasiskaityti istorijos vadovėliuose. Turinyje ieškoti reikėtų holokausto, Ruandos pilietinio karo, kukluksklano – kas jau jums arčiau širdies.

Bet grįžkime prie šeimų maršo. Jo dalyviai, o ir organizatoriai, panašu, nė patys konkrečiai nežino, prieš ką protestuos ir nuo ko tą savo šventąją tradicinę šeimą gins. Štai oficialiame Šeimų sąjūdžio internetiniame puslapyje rašoma: „Dėl ideologinio karo metodais vykdomos agresyvios genderistinės propagandos...“ Kai tuo tarpu genderizmas ir apibrėžia požiūrį, jog lytis yra binarė – t. y. kad yra tik dvi lytys (moterys ir vyrai).

Ir man tai yra geriausias įrodymas, jog kai pyktis ir nusivylimas savo paties gyvenimu kilnoja stogą, paskutinis dalykas, kuriuo nori užsiimti – domėtis, analizuoti, kritiškai mąstyti. Jie ne ginti šeimą ketina, o patys pulti visus, kas pasitaikys po ranka. Valdančiuosius, niekam netrukdančius LGBT asmenis, bokso kriaušėmis būti nenorinčias moteris.

Ir į klausimą, kaip gi LGBT teisių užtikrinimas pakenks heteroseksualių vyrų bei moterų šeimoms, jie atsakymo nei kada ieškos, nei ras. Pirmiausia dėl to, jog tas atsakymas: „Niekaip“. Nes žmogaus teisės nėra pyragas, kurio vienam gabalėlį atsiriekus, kitam liks mažiau.

Jie ne ginti šeimą ketina, o patys pulti visus, kas pasitaikys po ranka.

Jūs matėte nufilmuotas ir paviešintas ištraukas iš Šeimų maršo organizatorių pasitarimo? Girdėjote, kokiu leksikonu ir su kokiu įsiūčiu ten šnekama? Jei ne pažįstami veidai, galėtum pamanyti, kad čia kameros draugai planuoja razborkes išėjus į laisvę, o ne apie taikų protestą dėl gražesnės Lietuvos kalbama...

Yra toks šiandien labai aktualus terminas „informacinis raštingumas“. Jis apibrėžia žmogaus gebėjimus teisingai įvertinti, ar jo rasta informacija tikra, patikima. Jis gyvybiškai būtinas, kad asmuo nebūtų apkvailintas ir pats toliau melagienų neskleistų it nuodingo grybo sporų. Beveik visur bene svarbiausias momentas kritiškai analizuojant spaudoje, televizijoje ar internete randamą informaciją – žvilgsnis į kalbantįjį. Kitaip tariant, reikėtų sau atsakyti į klausimą: asmuo patikimas, kompetentingas šia tema komentuoti, ar ne?

Pirmuoju šeimos gynimo smuiku griežia maestro Orlauskas, kurį, jei uždėtum vokiškus subtitrus, pastaruoju metu nesunkiai palaikytum atgimusiu fiureriu. Tas pats, kurio mylimiausios anekdotų temos – alkoholizmas, „antras galas“, smurtas, incestas, zoofilija. Jei taip atrodo iškiliausi tradicinės šeimos atstovai, toji šeima turi gerokai rimtesnių problemų nei Stambulo konvencija ar gėjų santuokos.

Pirmuoju šeimos gynimo smuiku griežia maestro Orlauskas, kurį, jei uždėtum vokiškus subtitrus, pastaruoju metu nesunkiai palaikytum atgimusiu fiureriu. Jei taip atrodo iškiliausi tradicinės šeimos atstovai, toji šeima turi gerokai rimtesnių problemų nei Stambulo konvencija ar gėjų santuokos.

Apskritai, retą renginuko organizatorių pavadintum „tauriu žmogumi“. Kompanija išties margaspalvė – net teistų asmenų joje rasi. Pavyzdžiui, poną Kandrotą-Celofaną, nuteistą dėl finansinių machinacijų ir tebeteisiamą dėl pagalbos įmonėms pasisavinant šimtatūkstantines mokesčių sumas. Arba poną Audrių Butkevičių, buvusį Krašto apsaugos ministrą ir Seimo narį, kuris už kyšio ėmimą buvo nuteistas pusšeštų metų kalėjimo.

Ką jau kalbėti apie tai, jog kas antras ten išsiskyręs. Su tuo iš esmės kaip ir nieko blogo, bet jei nepaisant begalinės tradicijų teikiamos palaimos savo santuokos nesugebėjai išsaugoti, tai gal jau neaiškink, kaip gyventi kitiems, ką?

Akiplėšiškumo bei arogancijos šiems ponams netrūksta, čia faktas. Ir nors kai kurie šeimų maršo aspektai yra tiesiog juokingi, negalima užmiršti ir mirtinos jį organizuojančiųjų nuodėmės. Pasitelkę į pagalbą net vyskupą, jie skaldo visuomenę ir elementariai meluoja, aiškindami, kad negalime visi draugiškai sugyventi po vienu stogu.

Galime. Ir jau greitai sugyvensime. Jei tą pasiekė daugybė modernių bei liberalių pasaulio demokratijų, pasieksime ir mes. Jei tik netikėsime netikrais, nuodus mums į smegenis švirkščiančiais pranašais, žinoma.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų