Šie metai, ypač jų pirmoji pusė, irgi atskleidė, kas yra kas. Kol vieni jungėsi į kilnias iniciatyvas ir saugiai nešė vienišiems senukams į namus produktus, kiti stengėsi užkalti pinigų brangiai perpardavinėdami respiratorius ar nusispjovę į visus ribojimus namų grožio salonuose klientėms brūžino nagučius.
Šiandien jau esame kiek adaptavęsi prie viruso konteksto ir, matyt, mažesnis nepažįstamas blogis baugina kur kas labiau negu didelis ir jau spėtas pažinti. Bet štai žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, kai žinia apie kiekvieną naują susirgimą Lietuvoje gąsdino labiau negu šiandien baugina keli tūkstančiai jų per dieną, vidiniai rūpesčiai ir prioritetai matėsi aiškiai it veidrodyje.
Vieni rovėsi plaukus dėl nebeaiškios finansinės padėties, kiti gi kaskart kostelėję jau įsivaizdavo save prijungtą prie aparatų (čia uoliai pasireikšdavo ir mano hipochondriškoji pusė), treti negalėjo naktimis ramiai miegoti dėl vyresnių tėvų ir senelių sveikatos.
Kai kurie jau po kelių mėnesių namuose suvokė, kad juose gyvena su visiškai sau netinkančiu partneriu. Ar kad tobulais tėvais vaizduotis gali tik tada, kai vaikus 8 valandas per dieną kažkas prižiūri už pinigus. O dar kiti, tokie kaip aš, dėl karantino turėjo pažvelgti į akis kitam baubui – karantininiam vienišumui.
Šiais metais kai kurie jau po kelių mėnesių namuose suvokė, kad juose gyvena su visiškai sau netinkančiu partneriu. Ar kad tobulais tėvais vaizduotis gali tik tada, kai vaikus 8 valandas per dieną kažkas prižiūri už pinigus
Apie vienišumą iki šių metų retokai susimąstydavau. Gyvenu gan aktyvų socialinį gyvenimą, tad, tiesą sakant, nelabai jo ir jausdavau. Netgi buvau pamėgusi save vieną į pasimatymą išsivesti – vakarieniauti ar kiną žiūrėti tik savo pačios kompanijoje.
Bet turėti alternatyvą visuomet savo vienos kompaniją iškeisti į didesnę ir priverstinė izoliacija su savimi – skirtingi dalykai. Meluočiau sakydama, kad pastaroji man iškart ėmė patikti. Kaip tik, pirmąsias karantino savaites leidau lovoje, nerimą nesėkmingai gesindama nuolatiniu sėdėjimu socialinėse medijose, viena už kitą baisesnių naujienų skaitymu ir reguliariu nužliumbimu.
Tačiau kartu su pirmosios bangos suvaldymo prošvaistėmis kažkas šviestis ėmė ir mano santykyje su savimi. Supratau, kad laiką, kurio niekaip neužkiši triukšmingais pasisėdėjimais mieste ar stresiniu apsipirkinėjimu, galima skirti būtinajai savianalizei.
Ir kažkaip atėjo suvokimas, jog gyvenau ir dabar iš dalies tebegyvenu puikiai. Ne tik materialiniais klausimais. Kad norint save pradžiuginti, visai nereikia pirkti brangių daiktų. Nes svarbiausia, jog turėtum, kur ir su kuo eiti, o kaip jau atrodysi – juokingai nesvarbios detalės. Kad keli kilogramai, kuriuos turbūt kas antras užsiauginome dėl karantino, yra visiškas mažmožis, palyginus su tuo, kad vis dar sveikos kojos, tegu ir stambesnės, gali nešti tavo visiškai sveiką kūną per senamiesčio gatveles ar apsnigto miško gaivą.
Apie vienišumą iki šių metų retokai susimąstydavau
Kad vienas kitas užknisantis kolega ar klientai dažnai yra neišvengiama konstanta ir reikia tik džiaugtis, kad gali daryti tai, ką mėgsti, už tai dar gaudamas pinigus. Kad apkabinti labiausiai norisi tada, kai negali to padaryti.
O skaudžiausiai gelia mintis apie tuos glėbius, kurių jau nebesugrąžinsi. Pažadėjau sau, kad kai visa ši nesąmonė baigsis, mylimiems žmonėms iki gyvo kaulo įsiėsiu savo apkabinimais ir bučkiais.
O dar, svarbiausia, suvokiau, kad ši vienatvė, nors ir leido daug ką išmokti, tikrai nėra tai, ko norėčiau sau visam gyvenimui. Nes kad ir kokie bjaurūs vieni kitiems galime kartais būti, lygiai taip pat galime nešti ir stebuklus. Arba būti stebuklais.
Kalbant apie juos, tikiuosi tas, kurio mes visi taip laukiame – triuškinanti pergalė prieš virusą – ateis greičiau, negu nedrąsiai prognozuoja ekspertai. Nes kai kurie mokytojai, nors žiaurumu bei griežtumu paverčia mus pirmūnais, geriau jau tegu lieka ten, kur juos sutikome.
Nežinau, kaip jūs, bet aš tikiuosi paskutinio šios mokyklos skambučio sulig pirmu 2021-ųjų dūžiu. Tikiuosi, jų atneštas pamokas išmokau. Tikiuosi, išmokote ir jūs. Nes toks jau tas gyvenimas – jei mokykloje kartais praslystame nusirašę nuo suolo draugo, čia neišmoktas pamokas esame pasmerkti kartoti vėl ir vėl. Kol išmoksime.
