Jaučiau, kaip mano smilkiniai pradeda tvinkčioti, iš pykčio susispaudžia lūpos. Lygiai taip pat, kaip aną sykį, kuomet sveikatos ministras, užsidėjęs COVID-19 karūnėlę ir įsijautęs į karantininio dievuko vaidmenį, nesusimąstydamas leptelėjo apie suteiktą progą persigalvoti dėl nėštumo nutraukimo.
Tuo metu pasitelkus klaviatūrą lyg ginklą norėjosi eiti į virtualų karą ne tik prieš jį, bet ir jį palaikančius vyrus, kurie su malonumu eilinį kartą leido sau įvairiais epitetais vadinti moteris. „Jei nenorėjai gimdyti, tai priemonių apsisaugojimui yra. Ir nereikia čia ministrą už tai smerkti, reikia turėti galva, o ne tik užpakalį“, – drąsiai su rašybos klaidomis skelbė vienas anoniminis komentatorius. Na, taip, argi ne jo tiesa? Juk tai moteris turi vaikščioti prisikrovus pilną rankinę prezervatyvų, dar dėl atsargos kasdien gerti kontraceptines tabletes ir tarp kojų turėti įsistačius surūdijusią spyną, kad tik netikėtai nelauktai nepasijustų nėščia. O ką vyrai? Ogi nieko.
Jie nekalti, juos tik gamta valdo.
Jie nekalti, juos tik gamta valdo. Ir moterys, tos pasileidėlės, nuolat iš kelio veda, pačios lipa. Jos dėl visko kaltos. Būtų doros, tai ir dėl nėštumo nereikėtų bijoti. Ką kalbėti apie paprastus vyrus, jei tautos išrinktieji, didieji tikrų vyrų gelbėtojai ir užtarėjai, į TV kameras verkšlena, kaip buvo suvilioti ir apgauti tų pasileidėlių.
Versti visą kaltę ir atsakomybę moterims ir paprasta, ir įprasta. Kad ir kaip pasaulis veržiasi į priekį, kad ir kaip tobulėja technologijos, patys žmonės keičiasi sunkiai ir iš lėto. Ir ypač jeigu tai susiję su teise rinktis. Matyt, tik retas iš tų drąsiųjų komentatorių, moteris vadinančių žeminančiais vardais, užduoda sau klausimą, kodėl moteris nusprendžia nutraukti neplanuotą nėštumą. Daugelis mato tik vieną pusę – paleistuvystę ir jos pasekmes. Tačiau, kaip visada, yra ir kita pusė.
„Moterys abortus darosi dėl įvairiausių priežasčių: tai karjera, pinigų stygius, noras turėti laisvę. Bet iš patirties galiu pasakyti, kad dauguma jų atliekami todėl, kad su partneriu yra problemų, santykiai netenkina“, – paklausta, kodėl moterys nusprendžia nutraukti nėštumą, atsakė Krizinio nėštumo centro darbuotoja Rūta.
Ji pasakojo išgirstanti daug skaudžių pagalbos ieškančių moterų istorijų, kai paskambinusios merginos verkia į ragelį, kad pastojo, bet bijo vyro, nes jis dažnai smurtauja, užgaulioja ir tyčiojasi. Pačios stebisi, kaip gali su juo būti, bet Stokholmo sindromas – ne retas atvejis. Pabėgti dažnai būna sunku. Lietuvoje, šeimose, fizinio smurto daug, bet emocinio dar daugiau.
Stokholmo sindromas – ne retas atvejis.
Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenimis, moterų, nukentėjusių nuo sutuoktinio, partnerio ar sugyventinio, skaičius kiekvienais metais auga. Pavyzdžiui, 2012 metais smurtą patyrė 4582 moterys, o 2018 metais jau 5455. Tačiau ir šie skaičiai nėra tikslūs. Daugybė netgi išsilavinusių moterų, kasdien patiriančių smurtą, bijo apie tai prasitarti, o juolab ieškoti pagalbos. Jos ne tik bijo, joms dėl to be galo gėda, taigi geriau pasirenka tylėti. Kito visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, net 70 procentų moterų patiria arba patirdavo psichologinį smurtą.
Psichologinis smurtas – tai sąmoningas kito žmogaus gąsdinimas, manipuliavimas juo, nuolatinė kritika, riksmai, veiksmų laisvės suvaržymas, žeminimas, grasinimas nužudyti, sužaloti. Ir, svarbiausia, jį įrodyti sunku – po akimi nėra mėlynės, o kas darosi moters viduje, kokia išniekinta ir nuolatinės baimės sukaustyta ji jaučiasi, niekas neįlįs ir nepamatys. Nejuokinga, bet tiesa ir ta, kad yra manančių, jog vyro vertimas mylėtis prieš žmonos valią nėra smurtas, ir kad moterys pačios dažnai išprovokuoja smurtą (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimas).
Visais laikais, visais amžiais moterys buvo kaltinamos, netgi deginamos, o jų likimus nulemdavo dešimtmečius valdžioje sėdintys žilaplaukiai/plikapakaušiai, su senu amžiumi staiga tapę pateptaisiais šventais doruoliais, pamiršusiais visas savo nuodėmes, kūniškus malonumus ir kiekvienam sprendimui pasitelkiantys religiją. Senovėje moterys verždavo pilvus, gerdavo nuodingų augalų nuovirus, pasiryždavo savamokslių daktarėlių mėsinėjimui, norėdamos išvengti dar vienos alkanos burnos prie stalo ar kitų socialinių problemų, savo luomo pasmerkimo.
Šiais laikais šalyse, kuriose abortai draudžiami, moterys priverstos lyg nusikaltėlės vykti paslapčia į užsienį atsikratyti savo gėdos ir bėdos.
Šiais laikais šalyse, kuriose abortai draudžiami, moterys priverstos lyg nusikaltėlės vykti paslapčia į užsienį atsikratyti savo gėdos ir bėdos. Jos turi iškęsti ne tik dvasinį sukrėtimą, svetimų ir artimų žmonių panieką, bet ir patirti fizinius skausmus, žaloti savo kūną ir rizikuoti netekti galimybės kada nors ateityje, pasikeitus aplinkybėms, pagimdyti laukiamą ir mylimą kūdikį.
Štai lietuvių emigrantų pamėgta Airija dar vos metus skaičiuoja nuo legalių abortų leidimo dienos. Tik XX a. pabaigoje čia buvo uždaryti Magdalenos prieglaudos namai, į kuriuos iš pradžių perauklėti buvo siunčiamos prostitutės, o vėliau šeimos narių ar kunigų siuntimu uždaromos vienišos motinos, išnaudojimą patyrusios mergaitės. Apie 30 tūkstančių moterų dalį ar visą savo gyvenimą praleido prievarta bandydamos išpirkti tikras ir tariamas nuodėmes. Kiek gyvenimų buvo suluošinta, kiek prieglaudos namuose uždarytų merginų išnaudota juodam darbui, kol pagaliau per teismus ir mitingus buvo iškovota moterų teisė rinktis.
Tačiau toli žiūrėti nereikia.
Tačiau toli žiūrėti nereikia. Mūsų kaimynėje Lenkijoje abortų įstatymai vieni griežčiausių Europoje. Ir juos nori dar sugriežtinti. Štai neseniai per karantiną moterys mažomis grupelėmis rinkosi protestuoti prieš norą dar labiau suvaržyti moterų teises ir uždrausti abortus net tais atvejais, kai vaisius yra apsigimęs. Šiuo metu tik tuo atveju, kai moteris pastoja po išžaginimo, nėštumas kelia pavojų jos gyvybei arba vaisius yra apsigimęs, Lenkijoje abortai yra atliekami legaliai, kitais atvejais jie yra nusikaltimas. Nusikaltimas, už kurį turi atsakyti tik moteris, bet jokiu būdu ne vargšelis vyras.
Lietuvoje taip pat vis pasigirsta plikapakaušių teisėjų ir jų pritarėjų.
Lietuvoje taip pat vis pasigirsta plikapakaušių teisėjų ir jų pritarėjų –vyrų neliestųjų skaistuolių – balsų sekti lenkų pavyzdžiu. Praėjo jau šimtas metų nuo A. Vienuolio „Paskenduolės“ tragiško likimo, bet iki šiol nenutyla didžiųjų doros skleidėjų šnabždesiai „kokia gėda, kokia gėda“. Ir nors šiais laikais pastojusi mergina nepasirenka vienintelio Veronikai likusio kelio iki ežero, ji turi atlaikyti skaudžius tik išoriškai dorovingos visuomenės kirčius. Senais laikais paplitęs pilvų veržimas, nuodingų augalų nuovirų gėrimas atrodo praeitis, bet ji ne tokia tolima, kaip kad norėtųsi.
Jaunos merginos, žinot, įsimyli ir netenka blaivaus proto.
„Jaunos merginos, žinot, įsimyli ir netenka blaivaus proto. Aišku, čia ir edukacijos stygius, bet jaunos merginos dažnai pastoja vien todėl, kad partneris atsisako naudoti apsaugos priemones ir teigia, kad nieko nenutiks. Tik liūdniausia, kad kai tai nutinka, partnerio nebelieka. Skambina, rašo jos mums ir nežino, ką daryti. Ir kaip tokį dalyką jaunai patyrus vėl pasitikėti vyrais?“ – klausia Krizinio nėštumo centro darbuotoja Rūta.
Ką pasiūlyti vyrams, nuolat kaltinantiems moteris, bet pamirštantiems ne tik savo atsakomybę, bet ir elementarias apsaugos priemones? Jie man primena žmones, kurie vengia žiūrėti į veidrodį. Vengia pamatyti savo atvaizdą. Nes būtent tai gali juos priversti pripažinti ir kitą, ne itin jiems patinkančią, tiesą. Tiesą, kad mūsų šalyje moteris turi pilną teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, ir faktą, jog jos sprendimą nutraukti neplanuotą nėštumą daugiausia lemia ne kas kita, o vyriškoji lytis ir esama padėtis visuomenėje.
Moteris nėra tiesiog vaikščiojanti gimda su dviem kojom.
Moteris nėra tiesiog vaikščiojanti gimda su dviem kojom. Tai – visapusišką teisę į savo kūną turinti asmenybė, galinti pati nuspręsti, kokį kelią jai pasirinkti. Jei kyla abejonių dėl moters sugebėjimų, tiesiog reikėtų apsidairyti, pavartyti istorijos vadovėlius. Be moterų pagalbos ir įkvėpimo nebūtų buvę didžiųjų atradimų ir garsiausių kūrinių. Kiek gali moteris ir kiek vyras, lengva palyginti ir prisiminus, kas vadovavo mūsų šaliai vos prieš metus.
Ir nors žinau, kad mano žodžiai gali priminti kovą su vėjo malūnais, aš nežadu pasiduoti. O tiems, kurie jau prakaituotais delnais nori drėbti riebų komentarą po šiuo straipsniu, noriu patarti pagaliau praregėti: paplekšnoti per petį draugui, kuris jau mėnesį nematė savo vaiko, pakalbėti su savo pusbroliu apie alimentų mokėjimo svarbą, sudrausminti smurtaujantį kaimyną ir, užuot grūmojus pirštu ir aiškinus gyvenimo prasmę moteriai, pasiteirauti savo klasioko Dariaus, kuris jau trečią sykį skiriasi ir ketvirtą apvaisina: gal tau vazektomiją reikėtų pasidaryti, drauge?
