„Visuomet, kai viešumoje mums būnant drauge, pamatydavo besiartinant kokį nors savo pažįstamą, auklė stipriau spustelėdavo man ranką ir į ausį skubiai sušnibždėdavo: jeigu klaus, tu mano draugės dukrytė, ji paprašė pusdienį tave pasaugoti“, – prisimena ji. Tada bičiulei galimos tokio slapukavimo priežastys atrodė intriguojančios (pavyzdžiui, kitas auklės darbas – super slaptoje šnipų tarnyboje). Bet, deja, viskas kur kas paprasčiau – tai aukštąjį išsilavinimą turinčiai moteriai buvo kraupiai gėda prisipažinti, jog už pinigus prižiūri vaikus. Nes šis darbas, jos galva, žeminantis ir kažkuo prastesnis nei tas, kurio specialybės mokėsi universitete.
Tokių atvejų, kai paklaustas, kuo gyvenime užsiima, pašnekovas nusuka akis bei numuilina atsakymą, daugybė. Ir ne tik tarp auklių. Būna, žmonėms nesmagu prisipažinti, kad išvežioja maistą arba siuntas, dirba apsaugoje, tvarko svetimus namus ar daro masažus (ne erotinius, o gydomuosius, turiu galvoje).
Lyg šios profesijos apibrėžtų, kad tarsi Indijoje jie kastų lygmenyse stovi laipteliu ar keliais žemiau už to atvežamo maisto valgytojus, saugomų objektų lankytojus, tvarkomų namų savininkus ar masažo gavėjus. Man girdint tokius sovietmečiu kvepiančius pasvarstymus, norisi žmogų čiupti už pečių ir purtyti, kol ta jo į galvą įsikalta kvailystė išskris lauk. Taip labai aš tikiu, kad darbų skirstymas į prestižinius bei gėdingus yra aukščiausias idiotizmo pilotažas.
Lyg šios profesijos apibrėžtų, kad tarsi Indijoje jie kastų lygmenyse stovi laipteliu ar keliais žemiau už to atvežamo maisto valgytojus, saugomų objektų lankytojus, tvarkomų namų savininkus ar masažo gavėjus
Kad ir kaip būtų baisu, egzistuoja ne tik savo veiklą nutylėti linkę kai kurių profesijų atstovai, bet ir susireikšminę dvasios ubagai, šventai tikintys, jog dėl savo pajamų ar pareigų darbe, yra virš kitų. Jau ne kartą esu sakiusi, kad jei atėjus į pasimatymą restorane, kompanionas su padavėjais ar kitu aptarnaujančiu personalu bendrauja it subine surauktu veidu ir „pasikėlusiu“ tonu, tai bėk, Lola, bėk nuo tokio kuo toliau. Nes toks elgesys sufleruoja ne priklausymą elitui, o tik žiaurius kompleksus, bjaurų charakterį bei nepagarbą kitiems.
Ir apskritai, man atrodo, kaip visuomenė esame iškrypę, jei gėdą klijuojame ten, kur jos būti neturėtų. Jei paniekinančiu žvilgsniu žiūrime į tuos, kurie sunkiai bei sąžiningai užsidirba sau duoną, o ne suka „makles“ ir parazituoja.
Mano galva, gėdingas darbas gali būti nebent toks, kuriuo labai aiškiai nusižengi moralei. Na, pavyzdžiui, nehumaniškomis sąlygomis daugini gyvūnus. Ar apskritai, užuot dirbusi vaidini nuoširdžiausią meilę tau šleikštulį keliančiam diedui ir mainais į savo kūną gauni nuolatinį vardinių skudurėlių tiekimą.
Kuo ilgiau gyvenu ir su kuo daugiau žmonių pabendrauju, tuo smarkiau nemėgstu žodžio „prestižas“. Nes teko išgirsti ne vieną dešimtį istorijų, kaip šis neapčiuopiamas socialinis konstruktas sugriovė daug potencialo turėjusius gyvenimus. Kai ištekėta buvo už neišsiblaivančio moralinio degrado, užtat gydytojo. Ir prasikankinta iki senatvės pudruojant mėlynes.
Arba, žanro klasika: tėvai įsikalė į galvą, jog jų vaikas privalo baigti prestižinį universitetą ir turėti prestižinę profesiją. O dabar jau suaugęs tas sūnus ar dukra kasdien iš savo prestižinio buto senamiestyje lyg į katorgą vyksta į darbą prestižinėje advokatų kontoroje. Ir patyliukais svajoja, kaip ant jo prestižinės galvos nukris ne tokia prestižinė plyta. Nes gyvenimas stengiantis kitų nenuvilti, užuot pabandžius būti laimingu savaip, tapo ištisa kančia.
Gėdingas darbas – kai užuot dirbusi vaidini nuoširdžiausią meilę tau šleikštulį keliančiam diedui ir mainais į savo kūną gauni nuolatinį vardinių skudurėlių tiekimą
Nesupraskite manęs neteisingai, viskas su tomis aukštos kvalifikacijos reikalaujančiomis specialybėmis yra gerai. Pasauliui reikia teisininkų, gydytojų, valstybės tarnautojų. Labai reikia. Bet tik tokių, kurie šį kelią pasirenka iš pašaukimo ir noro padėti kitiems, o ne dėl svajonių apie vien einamomis pareigomis pagrįstą aplinkinių pagarbą bei galimybę jaustis aukščiau virš kitų.
Nes pagarba apskritai turėtų būti jausmas, kurį a priori vienodai jaučiame kiekvienam sutiktam. Ne dėl to, kiek šis turi pinigų banko sąskaitoje, kokius sportbačius dėvi ar kaip užsidirba pragyvenimui. O tiesiog dėl to, kad tai yra žmogus. Doras žmogus.
Esu tikra, geras sargas, puikiai atliekantis ir tikrai mylintis savo darbą, gali palikti gražesnį pėdsaką aplinkinių gyvenimuose, nei iš vaikų besityčiojanti profesorė universitete. Empatijos kupina valytoja pasauliui atneša neabejotinai daugiau gėrio bei pozityvo negu išverstaskūris prievartautojus ginantis advokatas.
Todėl ir nereikėtų pamiršti dėkingumo paprastus kasdienius darbus dirbantiems žmonėms. Nes kad ir koks genialus bus architekto projektas, be gerų statybininkų brigados jis teliks vizualizacija. Kad ir kokia madinga bus dizainerio sukurta rankinė, pasauliniu trendu ji taps tik tada, kai fashionistoms į rankeles jas įduos kurjeris. Ir taip vardinti galėčiau labai ilgai.
Galėčiau, tik ar verta? Man atrodo, protingi žmonės ir taip viską puikiai supranta. O jei vis tik primiršo, tai priminsiu. Kartais žuvies pardavėja būna šimtą kartų padoresnė negu Seimo narys. O valytoja verta daugiau pagarbos nei šalies prezidentas.
Empatijos kupina valytoja pasauliui atneša neabejotinai daugiau gėrio bei pozityvo negu išverstaskūris prievartautojus ginantis advokatas
