LNK „Žinių“ vedėja Agnė Zacharevičienė atvira: „Mūsų daug kas nesupranta.“ Su vyru Rolandu vienuolika metų gyvenanti moteris sako, kad nesiruošia jam pakirpti sparnų: sutuoktinis verslo reikalais keliauja po pasaulį ir nuolatos nebūna su šeima.
„Supratimo, kad gyveni gyvenimą, kuris tau tinka, iš nieko net nelaukiu: nelabai kas ir gali įsijausti į tavo būseną. Būtų be galo keista, jei po vienuolikos bendro gyvenimo metų vyras staiga pasakytų: „Žinai, aš daugiau niekur nevažiuosiu. Nė vienos dienos!“ Jeigu pabūna namie porą mėnesių, nebesusilaikau nekaltai nepaklaususi, ar jis niekur nevyks. Juk nuolat parvažiuoja ir išvažiuoja. Praėjusią savaitę, pavyzdžiui, niekur nevažiavo, maniau, kad ir šią bus namie, bet štai vakar pasakė: „Rytoj išvarau penkioms dienoms.“ Vakarojo pas mane viena draugė, tai ji, išgirdusi tokią jo frazę, tik akis išpūtė: „Kaip apie tai galima pasakyti prieš kelias valandas? O vaikas? O visi namų reikalai? Ne, aš taip negalėčiau. Ką jis sau leidžia?“ Nuraminau ją: „Mieloji mano, man tai visiškai natūralu. Žinau, kad po tų penkių dienų grįš sekmadienį, prigaminsiu skanaus maisto, gal pasikviesime draugų, o pirmadienį jis vėl išlėks penkioms dienoms.“ Kartais mama manęs klausia: „O tai kur jis dabar?“ Ir aš stengiuosi prisiminti: minėjo, kad iš pradžių – į Daniją, paskui – į Prancūziją... O kur dabar?
Siaubingiausi man atrodydavo Rolando išvykimai mėnesiui ir ilgiau į Aziją. Kai paskambindavo, pavyzdžiui, ir pranešdavo, kad susirgo, rimtai apsinuodijo. Taip, kad atrodydavo, jog mirs. Tada sakydavau, kad juk įdėjau tablečių, surašiau, kuri nuo ko. Bet būdavo taip, kad jis net iš lovos nepajėgdavo išlipti, temperatūra aukšta, savijauta baisi. Nematai žmogaus, iš pokalbio supranti, kad tikrai blogai, o padėti negali. Nes atstumas tarp mūsų – 25 skrydžio valandos. Ir viskas. Palaikai jį, skambini, rašai žinutes ir stengiesi save suimti į rankas“...
Visą straipsnį skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Laima“.
