Skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis pasistengė, kad atrodytų, jog ką tik iš maišelio išberti milžiniški guminiai saldainiai sulipo tarsi dėlionė ir virto suknele.
Mintis sukurti tokį drabužį A.Kuzmickaitei kilo praėjusią vasarą žvelgiant į vaikų dievinamus desertus su įvairiaspalve žele.
Meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti ir kasdienybę kaip įkvėpimą kūrybai tyrinėjanti vilnietė ėmė eksperimentuoti su žele ir joje stingstančiais vaiko daiktais – lėlėmis, kaladėlėmis ir kitomis smulkmenomis.
Vėliau jos žvilgsnį patraukė guminukai. Kol trejų metų A.Kuzmickaitės dukra smaližiavo, mama jos lėlę papuošė suknele iš guminių saldainių.
„Kurdama į drabužį visuomet žvelgiu kaip į skulptūrą, kai svarbu ne tik priekis ir nugara, bet ir šoniniai rakursai. Ruošdama naują drabužių kolekciją norėjau bent vieną modelį sukurti ne iš audinio, paeksperimentuoti. Taip gimė idėja apie skulptūrą primenačią silikoninę suknelę. Sąmoningai nekūriau jos iš meškučių, nes jis kaip simbolis yra naudotas įvairių sričių menininkų. Siluetą formavau iš kitų guminių figūrėlių ir rinkausi tas, kurios tarsi dėlionės detalės geriausiai atkartojo kūno formą“, – pasakojo A.Kuzmickaitė.
Įgyvendinti šį sumanymą ėmėsi skulptorius D.Jankauskas-Duonis, prieš keletą metų iš silikono kūręs apsinuoginusių „diedo“ ir „bobos“ kostiumus scenografės Jūratės Paulėkaitės ir aktoriaus Dainiaus Gavenonio režisuotam spektakliui „Kartu“.
„Silikonas – tarsi gyvas. Kūriniai iš jo tuoj pat pagauna žiūrovo žvilgsnį ir prikausto dėmesį“ , – ne kartą įsitikino skulptorius.
Kurti suknelę iš silikono jis pradėjo prieš pusmetį. Gavęs tikslius merginos, kuri demonstruos rūbą, kūno matmenis, D.Jankauskas-Duonis iš putplasčio išsidrožė manekeną ir apdrėbęs jį moliu pradėjo formuoti skulptūrą.
Užbaigęs nuo bareljefo nuėmė gipso formas ir į jas tarsi akvarelinius dažus ėmė tepti silikoną. Pirmiausia – skaidrų, vėliau – spalvotą.
„Tirštą kisielių primenančią silikono masę, atrodytų, galima tiesiog supilti į formą, tačiau tuomet lieka oro burbuliukų. Tepant jie susprogsta. Vėliau tekdavo laukti apie penkias valandas, kol masė sustings ir vėl bus galima tepti naują sluoksnį“, – apie besiūlės suknelės gamybą pasakojo skulptorius ir ilgų darbo valandų toli gražu nevadino iššūkiu.
Kur kas labiau pasistengti teko norint apsirūpinti reikalingomis priemonėmis. Nei maistinio silikono, nei pigmento jam dažyti vos panorėjęs Lietuvoje neįsigysi, o iš svetur paprastai niekas nesivargina jų siųsti nedideliais kiekiais ir už palankią kainą.
„Tačiau iššūkiai, nekasdieniai darbai padaro gyvenimą įdomesnį. Juolab, kad dirbau ne vienas, turėjau pagalbininkų ir patarėjų“, – sakė menininkas, iki kolekcijos pristatymo skubantis užbaigti prie drabužio derančius, taip pat silikoninius batelius.
A.Kuzmickaitė nerimavo, ar suknelė nebus ypač sunki, tačiau be reikalo – ji sveria apie šešis kilogramus. Per daugiau nei dešimt kūrybos metų drabužių dizainerė buvo sukūrusi ir sunkesnių.
Šis modelis – tarsi blyksnis ateinančių laikų mados, kai drabužiai bus spausdinami trimačiais spausdintuvais: pačių netikėčiausių formų, be siūlių, iš dirbtinių ir patogiai perdirbamų medžiagų, pritaikytų kiekvienam individualiai ir idealiai glundančių prie kūno.
„Mados industrijos ateityje laukia fundamentalūs pokyčiai. Dabar ji įgavusi didžiulį pagreitį, nėra ekologiška ir permainos ateityje bus būtinos. Jau yra modeliuotojų, drabužius kuriančių su trimačiais spausdintuvais. Mūsų silikoninė suknelė pagaminta senoviniu būdu, bet greičiausiai galėtų būti atspausdinta ir trimačiu spausdintuvu“, – svarstė A.Kuzmickaitė.
Vienintelis dalykas, dėl kurios artėjant pristatymui kūrėjai dar nesutarė – ar suknelės paviršius žvilgės kaip žvilga burnoje tirpstantys guminiai meškučiai, ar liks matinė tarsi padengta balkšva saldėsių pudra.
Galutinį sprendimą žiūrovai išvys per A.Kuzmickaitės kolekcijos pristatymą kovo 18 dieną Vilniaus mažajame teatre. Tiesioginę šou transliaciją bus galima stebėti ir internetu portale Žmonės.lt
