Jau esi su mama buvusi ant scenos. Neturėtum pasiduoti panikai.
Seniai, labai seniai buvo toks televizinis projektas „Klasikos metamorfozės“. Tada vieną kūrinį dainavau su mama, o kitą – su tėčiu Česlovu Gabaliu. Kartą vieną kūrinį esu atlikusi su Rūta Ščiogolevaite. Taigi, „Žvaigždžių duetai“ man nėra visiškas debiutas, bet pasiryžti pusę metų trunkančiam projektui nebuvo lengva. Ilgokai galvojau. Iš pradžių atsakiau „ne“: kur man į tuos duetus... ir dar žinant, kiek darbo ir laiko ten reikia įdėti, kaip prisitaikyti prie žiūrovų, komisijos... O kur dar žiniasklaidos dėmesys, įvairiausios nuomonės, komentarai, vertinimai, kurie gali būti ne tokie, kokių norisi... Tai – rimtas darbas, neišeisi į sceną ir nepasimaivysi. Mane ir anksčiau yra kvietę į talentų šou, bet visada atsisakydavau. Ten mane kvietė kaip solistę. Tai reiškia, kad paskui būčiau turėjusi pradėti dainuoti, leisti albumus. Būtų reikėję pradėti, mano manymu, kruviną darbą. Todėl buvau sau nusprendusi, jog dainininkės karjeros aš nesirenku. Jeigu nesirenku, ko eiti į sceną.
Kodėl vis dėlto ryžaisi?
Šis pasiūlymas pirmiausia viliojo tuo, kad dainuosiu su mama, – tai gerokai sušvelnino visas aplinkybes. Norėjosi su mama pasidalyti patirtimi, kurią esu iš jos perėmusi. Beje, tik iš jos, nes niekada niekur nesimokiau dainuoti. Ketverius metus lankiau smuiko klasę Balio Dvariono muzikos mokykloje. Bet mačiau, kad tam reikia skirti labai daug laiko, aš nesusitvarkau, todėl paprašiau mamos, kad leistų nebelankyti. Ji man nieko nedraudė ir nevertė daryti, leisdavo pačiai spręsti ir rinktis. O klausą ir balsą, matyt, turiu įgimtus. Dainuoti mokiausi klausydamasi mamos dainų, sėdėdama jos repeticijose.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Agneta Gabalytė ir Rosita Čivilytė |
Kas labiausiai nepatinka iš to, ką dabar turi daryti?
Nutiko tai, ko turbūt labiausiai ir bijojau, – kad, be dainavimo, duetuose reikės dar ir šokti, vaidinti, persikūnyti į ką nors... Mano manymu, tai nėra šimtu procentų būtina, nes atėjau ne į šokių duetus, ne į miuziklą. Man nėra visiškai priimtina, kad dainavimas vertinamas lygiagrečiai su vaidyba, šokiu ir su tuo, kiek butaforijos į sceną atsineši ir pasistatai. Svarbiausia vis tiek turėtų būti dainos pasirinkimas, jos turinys ir atlikimas.
Na, jeigu būtų vertinama vien pagal profesionalų atlikimą, judvi su mama jau dabar reikėtų paskelbti nugalėtojomis ir pabaigti projektą...
Gal ir taip (juokiasi). Projekte tikrai yra nemažai gerai dainuojančių žmonių, todėl organizatoriams privalu ką nors sugalvoti, kad žiūrovams nebūtų pernelyg nuobodu.
Kartą buvai iškritikuota, kad neatlikai tos laidos temos – nešokai. Nemėgsti šokti? Ar jauti kompleksų dėl išvaizdos?
Šokti aš labai mėgstu. Vakarėliuose tik tai ir darau! Ir dėl išvaizdos bei komentarų apie ją visiškai neišgyvenu. Džiaugiuosi dėl visų lieknų atlikėjų, kad jos atrodo taip, kaip nori. O aš tiesiog neapsikraunu tokiomis mintimis. Nemanau, kad esu netinkama lipti ant scenos ar eiti į kokį vakarėlį. Neturiu tokių kompleksų. Stilistai rengia mane įdomiais drabužiais, pasižiūriu į save per televizorių – normaliai atrodau. Bet man nepatinka, kai ką nors liepia daryti per prievartą: šok, dainuok, tūpk, kelkis... Kai man tai bus malonu daryti be prievartos, tada ir žiūrovams bus smagu.
Apskritai kalbant, scenos aš nebijau, jaučiuosi joje sava. Man patinka tos prožektorių šviesos, kameros, mikrofonai, gyvas dainavimas. Tik tas jaudulys... Jis apima likus kokia trisdešimt sekundžių prieš žengiant iš užkulisių į sceną. Viduje ima virti kažkas tokio, ko negaliu sustabdyti. Aš, kuri mėgsta valdytis ir valdyti situaciją, jaučiu, kad negaliu to sutramdyti! Bet vos tik žengiu į sceną ir mikrofonas priartėja prie lūpų, manyje užsidega aistra, polėkis, meilė muzikai ir aš atsijungiu nuo to jaudulio.
Augai scenos užkulisiuose?
Tikrai taip. Pamenu, kai buvau maža, „Lietuvos“ viešbutyje mama turėdavo naktines programas. Aš jos kartais taip pasiilgdavau, jog įsiprašydavau, kad pasiimtų ir mane. Kiek pajėgdavau, tiek tos programos pasižiūrėdavau, o paskui tiesiog užmigdavau. Man tada kokie aštuoneri ar devyneri buvo. Užmigdavau persirengimo kambaryje tarp kalno kankano šokėjų suknelių. Jos tokios minkštos, gražios, blizgančios būdavo. Man tada tie blizgučiai taip patiko! Šokėjos mane miegančią dar užklodavo tomis suknelėmis. Kai mama baigdavo programą, išsinešdavo mane miegančią.
Tau taip trūko mamos vaikystėje?
Buvau labai prisirišusi prie jos. Ypač trūkdavo, kai ji kelioms savaitėms išvažiuodavo gastrolių. Viena, aišku, nebuvau: manimi rūpinosi seneliai, man nieko netrūko.
Tavo mama, Rosita Čivilytė, ne kartą yra pasakojusi apie tikrą šeimos dramą: ji tavęs susilaukė labai anksti – vos septyniolikos, smarkiai susipyko su tėvais, augino tave viena...
Mama ir dainuoti pradėjo dėl to, kad aš gimiau. Reikėjo užsidirbti pinigėlių, kad galėtų išlaikyti ir save, ir mane. Bet niekada nejutau priešiškumo iš senelio ar močiutės. Jie mane labai mylėjo. Net per daug. Šviesaus atminimo močiutė nuolat lepino, apgaubė mane tokiu rūpesčiu ir meile, kad kompensavo ir mamos nebuvimą, ir tėčio neturėjimą.
Tėčio tau vaikystėje netrūko?
Mintyse ir širdyje tėčiu man visą laiką buvo Česlovas Gabalis. Man buvo kokie ketveri ar penkeri, kai jis atsirado mūsų namuose. Kažkaip reikiamu metu atsistojo į tą tuščią tėčiui skirtą vietą. Jis išmokė mane skaityti ir skaičiuoti, vesdavo į mokyklą. Tuo metu, kai man labiausiai reikėjo tėčio, aš jį turėjau.
 |
| Agneta Gabalytė (centre), Rosita Čivilytė ir Česlovas Gabalis |
O savo biologinį tėtį pažįsti?
Ne. Su mama mes, aišku, daug kartų apie tą istoriją kalbėjomės. Man atrodo, jau buvau paauglė, kai mama papasakojo. Šoko lyg ir nebuvo. Toks jausmas, kad jau anksčiau žinojau. Bet kaip? Iš kur? Nepamenu. Kaip ten nutiko, taip, bet, kiek žinau, ir mama daugiau neturėjo jokio kontakto su tuo vyru. Aš – tuo labiau. Gal kada ir buvo smalsu susipažinti, bet jeigu jis nenorėjo manęs pamatyti, tai tada ir man nereikia.
Na, neretai tėčiai mėgsta atsirasti tada, kai vaikai jau suaugę... Staiga pabunda tėvystės instinktai, noras bendrauti...
Lyg girdėju, kad to žmogaus nebėra jau... Tiesą sakant, nenoriu nei gerai, nei blogai apie tą istoriją kalbėti. Apie tai, ko niekada neturėjau, nieko negaliu ir pasakyti. Tėtis man buvo Česlovas. Mes ir dabar labai geri draugai esame, šiltai bendraujame. Aš jį ir Česlovu, ir tėčiu iš įpratimo pavadinu.
Kiek tau buvo metų, kai atsirado sesuo Patricija?
Paradoksas: mamai buvo septyniolika, kai gimdė mane, ir man buvo septyniolika, kai gimė sesuo. Aš daug prisidėjau prie Patricijos auginimo: mama išvažiuodavo koncertuoti, o su sese likdavau aš.
Likdavai ir keikdavai gyvenimą, nes septyniolikmetei turbūt labiau norėdavosi lėkti į šokius, nei užsiimti su mažu vaiku...
Man sesė buvo šventas dalykas. Draugai kviesdavo į diskotekas, vakarėlius, o aš griežtai: „Ne, šiandien prižiūriu sesę. Jeigu norite, ateikite trumpam pasimatyti, nes paskui turėsiu Patriciją maitinti, migdyti...“ Galima sakyti, kad ėmiausi mamos pareigų. Ir su didžiausiu malonumu! Išleisdavau mamą visur, kur jai reikėdavo, buvau kategoriškai nusistačiusi – jokių auklių. Aš kaip vilkė buvau ir iki šiol esu už savo sesę. Kaip už savo tikrą vaiką. Gal ir tas mūsų trijų ryšys toks tvirtas, kad laikomės viena kitos. Patricija iki šiol mane kartais mama pavadina. Kai maža buvo, tas pats, ką kviesti – mamą ar sesę: kuri nors būtinai ateis.
Kokią Patriciją užauginote?
Jai dabar jau keturiolika – labai savarankiška, stipri mergina. Gal net stipresnė už mus abi su mama kartu sudėjus. Jeigu ko nors nori ir užsispiria, tikrai padarys. Gerai mokosi, lanko šokius pas Šarūną Kirdeikį „Show Makers“ akademijoje. Graži tokia, paauglė, matau, kaip joje ima ryškėti moteriškumas... Jaučiu, kad tuoj ji pradės lakstyti į diskotekas, pasimatymus, o aš turbūt iš jaudulio ir nerimo nesitrauksiu nuo lango...
Tu?!
Taip, aš (kvatoja)! Kaip mama stengiuosi jai kartais patarti, kad būtų atsargi, kad pagalvotų prieš darydama... Joje matau save.
O kur tavo pačios šeima?
Kol kas dar, matyt, ateityje... Šeimos pojūtį esu gavusi tuo metu, kai auginau Patriciją. Man buvo labai aišku, ką reiškia būti mama. O dabar mano asmeniniame gyvenime – pertrauka. Tokio žmogaus, su kuriuo galėčiau būti kartu ir dalytis sąvoka „šeima“, dar nesutikau. Galėčiau teisintis, kad neturiu tam laisvo laiko, bet greičiausiai nėra tokio žmogus, kuriam aš galėčiau tą laiką dovanoti. Aš jo ir neieškau, nes turiu būrį draugų, su kuriais leidžiu laiką ir nejaučiu jokio šeimos trūkumo. Kartais, kai vėlai po visų renginių ir darbų grįžtu namo, pagalvoju: „Dieve, kaip gerai, kad esu viena...“ Jeigu dabar turėčiau vyrą, vaikų, nuo buities neišsisukčiau. O po sunkaus renginio taip gera bent kelias paras ramiai išsimiegoti...
O gal vis dėlto į „Žvaigždžių duetus“ ėjai, nes giliai giliai širdyje trokšti tapti dainininke?
Žinoma, kad maža būdama svajojau būti dainininke. Prisižiūrėjusi į mamą, dainuojančią ant scenos, kitą dieną apsirengdavau jos drabužius, prisidažydavau, pasiimdavau į rankas televizoriaus pultelį ir vaidindavau mamą. Turbūt kiekvienos mergaitės svajonė – būti kaip mama. Vėliau, kai jau pradėjau pažinti pasaulį, suvokiau ir visus dainininkės karjeros minusus. Norėju pastovaus darbo, ramaus gyvenimo. Bet dabar matau, toli nuo scenos vis tiek nepabėgau: po ramaus administracinio darbo stačia galva nėriau į pramogų pasaulio užkulisius – įsidarbinau televizinius projektus ir renginius kuriančioje kompanijoje „Elitaz“. Iškart pajutau, kad grįžau ten, kur man gera, artima. Kitoje vietoje savęs ir nebeįsivaizduoju.
Pastaruoju metu mane vis dažniau pristato kaip dainininkę. Bet nenorėčiau būti taip vadinama. Vien dalyvavimas projekte iš manęs dainininkės nepadarys. Esu tik šou dalyvė. Šou, į kurį atėjau su mama – dainininke Rosita Čivilyte. „Profesionaliausia. Vokalo virtuozė. Geriausia mokytoja...“ – mamą paprastai pristato pačiais gražiausiais epitetais. Gera būti Rositos Čivilytės dukra.
Kokių yra minusų, kai esi tokios dainininkės dukra?
Pliusų – daugybė: esu puikios mamos dukra, turiu pačią nerealiausią draugę savo gyvenime. Minusas nebent vienas: ko gero, manęs niekada nenustos lyginti su mama. Esu be galo panaši į ją, bet vis dėlto kitokia. Jeigu pradėčiau solinę karjerą, net neabejoju, kad visi vertintų ir ieškotų panašumų, kopijuoju aš mamą ar ne. Mama, kaip atlikėja, turi labai ryškų veidą. Man reikėtų labai gerai pagalvoti, ką daryti scenoje kitaip, kad nors šiek tiek skirčiausi. Juk kam Lietuvai reikia antros Rositos Čivilytės?
