Filmuotis į Lietuvą Agnija atvyko vos prieš keletą dienų. Aprengta senoviniais apdarais, šiek tiek pailgintais plaukais, ji atrodo lyg ne traukiniu iš Maskvos atidardėjusi, o ant Dubingių piliakalnio nusileidusi laiko mašina. Prigludusi Mantui prie krūtinės, ilgesingai nužvelgia senų ąžuolų giraitę, paskui pakelia akis į jį. „Yra chemijos“, – nuo kadro į mus atsisuka filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ prodiuseris Žilvinas Naujokas. Kino kūrėjų žargonu tai turėtų reikšti, jog filmavimo aikštelėje pagrindinių vaidmenų – panelės Kristinos ir Tado Blindos – atlikėjai pajuto vienas kitam simpatiją.
Panašu, kad taip ir yra. Užleidę aikštelę kitiems, jiedu – ir vėl drauge. Prie Agnės vagonėlio atrodo, lyg būtų geri pažįstami.
Agne, ar žinojai, kas filme bus tavo partneris?
Filmo prodiuseris Žilvinas man iškart pasakė, kad Tadą Blindą vaidins dainininkas Mantas. Gal ir nebuvau girdėjusi jo dainų, bet parduotuvėje matydavau kompaktinę plokštelę su jo veidu.
Iškart ją nusipirkai?
O kam? Manau, Mantas ją man padovanos. Ir dar su autografu.
Tavęs netrikdė, kad jis nėra aktorius?
Visai ne! Argi aš – aktorė? Juk irgi mokslų nebaigusi. Jei žmogus iš tiesų nori vaidinti, o aš matau, kad Mantas nori ir labai stengiasi, tai nieko svarbiau ir nėra. Juk gali būti aktorius, bet jei tau bus neįdomu, nesinorės, taigi, nieko neišeis. Jis – labai talentingas. Man patogu, jauku su juo dirbti.
Nebijai įsimylėti? Juk jei filme vaidina du gražūs žmonės, paprastai juos lipdo į porą.
Ir gerai, tegu! Aš laisva mergina... Nebent Mantui svarbu, ką žmonės apie jį mano.
Ne žmonės, žmona Ieva.
...(Šypsosi.)
Kokia bus tavoji panelė Kristina?
Ji tokia... Visai ne dama! Nebijo užsikelti kojos, jai nė motais, kad suknelės sijonas kilstelės aukštyn. Tokia... Laisva. Ji iš tų, kurios pirmosios ryžtasi žengti žingsnį.
Esi mačiusi senąją „Tado Blindos“ versiją?
Atvirai? Ne.
Juk kiekvienam aktoriui įdomiau vaidinti personažą, kuris gyvena ne šiomis dienomis. Senovėje – kita dvasia, neįprasta aplinka.
Koks buvo pirmas įspūdis, kai perskaitei scenarijų?
Puikus. Smagu, kai reikia kurti vaidmenį. Nepaprastai įdomu.
Kai žiūri į tave, atrodo, kad tas laikotarpis – 1861-ieji – tau ypač artimas...
Tikrai, jis man labai patinka. Juk kiekvienam aktoriui įdomiau vaidinti personažą, kuris gyvena ne šiomis dienomis. Senovėje – kita dvasia, neįprasta aplinka.
Tik vakar iš Maskvos į Vilnių atvykai traukiniu. Argi neapėmė keistas jausmas, kad į gimtinę grįžti ne aplankyti artimųjų, o filmuotis?
Tai bus pirmas kartas, kai čia filmuosiuosi. Visada mielai grįžtu į Vilnių, man čia patinka būti, visi tokie geri, šilti, man čia jauku.
Ar tavo tėtis – aktorius Olegas Ditkovskis – atvažiuos apsidairyti filmavimo aikštelėje?
Nelabai jis linkęs tai daryti, kai dirbu. Mudu namuose susitiksime.
O mama – aktorė Tatjana Liutajeva?
Ji liko Maskvoje. Atvažiuos liepą. Tuomet abi kartu filmuosimės, ji vaidins mano mamą.
Bent kiek laisvo laiko turėsi?
Darbas, darbas... Nors šiaip, kai gerai pagalvoji, aš atostogauju. Bent taip jaučiuosi (šypsosi).
Žinojai, kad Lietuvoje gali būti tokių gražių vietų kaip čia, Dubingiuose?
Esu čia buvusi. Nors kai netoliese gyveni, mažiau ir važinėji. Tikrai – nuostabi vieta!
