„Man patinka žaisti“, – velniškos kibirkštėlės žaižaruoja juodaplaukės merginos akyse, o asmeninio gyvenimo užkulisiai netikėtai ima ir prasiskleidžia.
Aida, girdėjau, nori būti didesnė žvaigždė už Alaną?
Tik jau nepradėk apie tai, gerai (juokiasi)?!
Vadinasi, pradėsime klausimu, ar tau tikrai patinka dainuoti?
Oi, kaip patinka!
Įsivaizduoju, daug kam atrodo keista: buvo vadybininkė, o staiga – dainininkė?
Iš tiesų dainavau visą laiką, kiek save prisimenu. Iš pradžių – darželyje, paskui – mokykloje. „Dainų dainelė“ buvo mano konkursas. Vėliau – Artūro Noviko vadovaujamas ansamblis „Jazz Land“. Dešimt metų jau jame nedainuoju ir, žinai, pastebiu nebemokanti valdyti savo balso. Anuomet – trys repeticijos per savaitę Vilniaus Moksleivių rūmuose, dar koncertai. Vieną dainą, pamenu, mokydavomės keletą mėnesių. Dabar „Duetuose“ viskas taip greitai! Artūras, žiūrėdamas į mane, tikriausiai linguoja galva: „Žiliūte, tu, Žiliūte!“
Man ne kartą ir ne du siūlė dalyvauti televizijos dainų projektuose, bet vis atsisakydavau. Šiais metais apsisprendžiau. Ir nė kiek nesigailiu – Dieve, kaip man tai patinka! Ne filmavimai, ne! Kaifuoju nuo repeticijų.
Aida, juk geriau už bet ką suvokei, kad žengdama į televizijos sceną atsiduodi žiūrovų vertinimams. O jie gali būti žiaurūs...
Viską žinojau! Ir dabar pati renkuosi – priimti vertinimus ar ne. Komentarų internete neskaitau, taigi, įžeisti mane nėra paprasta. „Žvaigždžių duetai“ – tik šou. Kad dabar dainuoju su Alanu, juk nereiškia, jog liksiu scenoje visą gyvenimą. Pati dažnai sakau: tai – nelengva profesija. Jei turi balsą, nebūtinai tapsi garsiu atlikėju. Gali nedainuoti? Tai ir nedainuok! Nelipk į sceną, neik...
Jei dainuoji, vadinasi, negali nedainuoti?
„Duetai“ – tiesiog televizijos projektas. Jis pasibaigs, baigsis ir mano scena. Pastaruoju metu atsiranda užsakovų, kurie norėtų į koncertą pakviesti mus abu su Alanu. Atsisakau. Šito man visai nereikia! Juk nesirengiu pradėti dainininkės karjeros. Jei gyventume ne Lietuvoje, tikriausiai nė nesvarstyčiau – tokių progų retai pasitaiko. O dabar... Man smagu. Tiesiog.
Ir vis dėlto kiekvienam, mėginančiam dainuoti, reikia scenos. Juk netrauksi dainų sau?
Yra tiesos. Jei visai atvirai – kam nepatinka dėmesys? Parodyk bent vieną taip kalbantį – galvą galiu guldyti, jog tai – netiesa. Tuomet, ką mes veikiame socialiniuose interneto tinklalapiuose? Kažkas man gėlytę padovanojo! Argi tai – ne dėmesio trūkumas? Jei tikrai žinočiau, kad negaliu dainuoti, kad bijau scenos, niekada ten nelipčiau – kam juokinti žmones?!
Jei žurnalistai pasektų bet kurią žinomą moterį, galėtų prisigalvoti tokių istorijų... Moterys juk paprastai žaidžia atviromis kortomis. Vyrų žaidimai – gerokai slaptesni, užtat ne taip paprasta juos ištraukti į dienos šviesą.
Mėginai dalyvauti televizijos projekte „Triumfo arka“. Tai tiesa?
Buvau išvis nedainavusi trejus metus. Maniau, bus laiko, pasirengsiu. Laiko neužteko, tiek repetavau, tiek plėšiausi, kad perklausos dieną buvau pertempusi balsą. Nepatekau, o po perklausos išvis nebeprašnekėjau.
Pirmasis kartas „Žvaigždžių duetuose“ nebuvo toks įtemptas?
Baisiausiai drebėjau! Pykau ant savęs: „Tundra, tu, Aida, užsienius su Noviku išmaišei, o čia iš vietos nebepajudi?!“ Dainavau ir suvokiau, kad visiškai negaliu savęs valdyti, kontroliuoti. Pamenu, kai koncertuodavome su Artūro Noviko ansambliu, pirmosios dainos nuskambėdavo prasčiausiai. Nes kiekvieną kartą tekdavo kovoti su drebuliu. Koncerte dar turi laiko įsivažiuoti, o televizijos studijoje viską labai gerai privalai atlikti per tris minutes.
Tačiau čia visuomet yra Alanas, galintis paimti už rankos?
Jis mane taip palaiko! Paima už rankos, o tada – lyg už mūro sienos. Daug geriau dabar jį suprantu. Ką patiria scenoje, kiek savęs atiduoda... Kiekvieną kartą, kai baigiasi filmavimas, negaliu užmigti, – tiek emocijų susikaupia. Grįžtu atgal, dar sykį dainuoju, svarstau, ar viską padariau, ką galėjau?
Ką Alanas sakė, kai sužinojo, kad tave kviečia dainuoti?
Jis tai jau puikiai žino, kiek jėgų, laiko ir energijos atima šitas projektas. Klausė, gal norėčiau dainuoti su kitu partneriu. Tačiau minčių tokių neturėjau. Jokio kito žmogaus nejausiu taip, kaip jaučiu Alaną. Be to, mums net repeticijų salės nereikia, dainuojame namuose.
O kaip tai vyksta?
Paprastai (juokiasi)! Pavalgome vakarienę: „Gal parepetuojam? Parepetuojam!“ Kai reikia kurti dainos choreografiją, einam pas Andrių Butkų į šokių studiją, namie juk neprišoksi, vietos nėra.
Kai duetu dainuoja artimi žmonės, esama ir pliusų, ir minusų. Gali tikėtis, kad tave supras, palaikys, bet kartais juk leidžiame daugiau. Ypač, kai pykstame...
Aš suprantu, kad Alanas – menininkas, jautrios sielos žmogus. Jis supranta, kad aš – jokia profesionalė, visiškai neįpratusi būti scenoje. Gink Dieve, jis iš manęs nereikalauja neįmanomo. Kartais pati iš savęs reikalauju daugiau, nei jis iš manęs...
Bus smagu, jei pateksime į finalą, bet jei ne, nesigraušim. Nuostabus laikas! Susirinko gera kompanija, kuri tiesiog linksminasi. Mes vienas kitą palaikome, pūkelius prieš išeinant į sceną nurenkame, o kartais, jei laisvas savaitgalis, netgi kartu žiūrime laidą.
Dainuoji kartu su mylimu žmogumi. Ar tai prideda daugiau jausmo santykiams?
Keturgubai! Ypač tai jauti ką tik nulipęs nuo scenos.
Alanas tave giria?
Taip. Ir aš jį – irgi.
Kuris iš jūsų nusprendžia, kokią dainą pasirinkti?
Per šitiek metų mes taip prisitaikėme vienas prie kito. Žinome vienas kito galimybes, mums netgi ta pati muzika patinka.
Daugybę metų tu lyg pilkasis kardinolas stovėjai už Alano pečių. Tikriausiai žinojai, kad, pasirodžiusi televizijoje, nebegalėsi ramiai vaikščioti gatvėmis, kaip vaikščiojai?
Bet aš ramiai vaikštau. O kai einu be Alano, manęs išvis niekas nepažįsta.
Neabejoju, pasakysi: anokia čia ta Lietuva ir anoks tas lietuviškas pramogų pasaulis...
O koks požiūris į atlikėją, į scenos žmogų? Baisu, bet televizijos realybės šou suniveliavo atlikėjus. Reikia, kad praeitų šiek tiek laiko, kad žmonės suprastų, kas iš tiesų yra kas. Juk neįmanoma sulyginti fizinio ir emocinio nuovargio. Tikrai žinau, pati savo gyvenime esu tiek visokių darbų dirbusi. Užtat ir sakau, kad privalu tinkamai vertinti kūrybos žmones, menininkus.
Įsivaizdavau, kad nieko kito neveikei, tik rūpinaisi atlikėjų gerove...
Dar moksleivė per žiemos atostogas pašte rūšiuodavau laiškus, trylikametė pusbrolio vaikelį auginau – ir vystyklus keisdavau, ir naktimis keldavausi. Turėjau sužinoti pinigų vertę, kad realiame gyvenime jais nelyja ir nesninga. Darbas man – jokia bėda, tik duokit. Blogai jaučiuosi, kai jo nėra.
O atrodai lepūnėlė...
Norėtumėt! Turiu širdyje keletą kiaušinių (juokiasi). Manęs taip lengvai nepastumsi.
O kas tave anuomet stumtelėjo į Alano grupę?
Alanas su grupe „Naktinės personos“ turėjo dalyvauti „Eurovizijos“ dainų konkurse. Jiems reikėjo merginų, kurios galėtų pritarti. Paskambino Artūrui Novikui, atėjo į mūsų repeticiją ir išsirinko.
Rinkosi balsą ar grožį?
Kad mes ten visos neprastos buvome (juokiasi)!
Ar jau žinojai, kas tas Alanas?
Man patiko dvi lietuviškos grupės – „Naktinės personos“ ir „Sel“.
Mes abu esame labai emocionalūs. Matyt, mums reikia stiprių sukrėtimų, kad suprastume, kas iš tiesų esame vienas kitam.
Ar muzikos pasaulyje daug panašių istorijų, kai garsus atlikėjas įsimyli pritariančiąją dainininkę?
Nesidomiu svetimomis istorijomis. Nežiūriu televizoriaus, negaudau paskalų ir niekaip negaliu suprasti, kodėl visą pusmetį iš radijo, televizijos ir interneto man grūda baisias kriminalines istorijas. Geriau jau aš knygas paskaitysiu. Mes netgi į vakarėlius su Alanu vis rečiau ir rečiau vaikštome. O ko ten?! Juk vyno ir namie galime išgerti.
Vienu metu vakarėliuose tave fotografavo ne su Alanu...
Na, ką padarysi! Kam dabar lengva (juokiasi)?! Tai buvo žaidimas. Keista, kad juo daug kas patikėjo. Kai supratau, jog pernelyg įsitraukiau, nusprendžiau, kad užteks.
Nori pasakyti, draugystė su Danieliumi Polskiu-Gabana buvo žaidimas?
Daugiau tiesa, nei netiesa (juokiasi). Neslėpsiu, sulaukiau dėmesio. Ir būtų neteisinga sakyti, kad jis man nebuvo malonus. Viskas, prašau, baigiam fantazuoti.
Jūs su Alanu kartu devynerius metus. Staiga atsiranda kitas vyras... Lengvai pasiduodi?
Oi, ne, gink Dieve! Jei žurnalistai pasektų bet kurią žinomą moterį, galėtų prisigalvoti tokių istorijų... Moterys juk paprastai žaidžia atviromis kortomis. Vyrų žaidimai – gerokai slaptesni, užtat ne taip paprasta juos ištraukti į dienos šviesą.
Mano telefono numeris nėra paslaptis. Visko būna... Kartais tiesiai šviesiai sakai, kad įkyruolis pasitrauktų, o kartais, jei tai malonu, priimi flirto taisykles. Na, pasakyk man, kam jo nereikia? Be flirto gyventi neįmanoma. Aš ir Alano nestabdau. Užtat mes dažnai į klubus atskirai vaikštome – negaliu pakęsti, kai merginos ima aplink jį sukiotis. Į mane jos net nekreipia dėmesio! Esama tokių, kurioms vienodai rodo, ar vyriškis laisvas, ar šalia jo yra moteris. Aš impulsyvi, galiu ir žodį kokį pasakyti, tad kam save nervinti?
Iš tikrųjų, tai flirtuok, kiek tik nori, atsakinėk į žinutes, bet svarbiausia – jausmas, svarbiausia – tavo žmogus.
Suprantu, judviem su Alanu vis dėlto teko iškęsti krizę?
O kuri jau pora yra jos išvengusi? Bent aš tokių nežinau...
Tuo metu, kai vakarėliuose pasirodydavai su Gabana, Alanas buvo išvykęs iš Lietuvos...
Nejau turėjau viena sėdėti namuose ir mėnesį kojos neiškelti? Viena tarp keturių sienų? Būna, kai norisi vienai sėdėti, bet tąsyk nesinorėjo... Įsitraukiau į žaidimą.
Ir gavai pylos nuo Alano?
Aš pati pylos sau duodu. Ir ne dėl to, kad kas nors ką nors parašė.
Esi iš tų, impulsyviųjų?
O siaube! Mes abu su Alanu – tokie karštakošiai. Užtat ir jausmas toks be galo stiprus.
Pirma padarai, paskui pagalvoji?
Ir tada: Žiliūte, oi, blogai elgiesi! Prasideda savigrauža.
Ir vis dėlto nereikia turėti iliuzijų, kad šiais komunikacijų laikais Alanas nebūtų sužinojęs apie tikrą ar tariamą tavo romaną arba pamatęs nuotraukų...
Atsiprašau, nebenoriu gilintis į šitą temą.
Tuomet bent kartą pasakyk tiesą. Jūs buvote išsiskyrę ar ne?
Nežinau, kaip tą būseną pavadinti... Širdyje buvo labai daug ir labai gilaus nerimo. Mums abiem reikėjo kažką svarbaus suvokti, suprasti. Ne patys geriausi laikai... O jausmas toks, lyg pasaulis būtų slydęs iš po kojų. Niekas niekada nepakeis artimo žmogaus. Nei draugai, nei tėvai... Mes abu esame labai emocionalūs. Matyt, mums reikia stiprių sukrėtimų, kad suprastume, kas iš tiesų esame vienas kitam.
Na, parodyk prašau dabar man savo žiedą!
Pastebėjai (kvatoja)?!
Ir ką jis reiškia? Žiedų su briliantais šiaip sau ant piršto neatsiranda?
Aišku, kad jie dovanojami (juokiasi).
Kada gi jis atsirado ant tavo piršto?
Ne taip seniai. Keista, kad kol kas niekas jo nepastebėjo.
Vadinasi, įvyko sužadėtuvės?
Kokios dar sužadėtuvės?! Nekalbėk banaliai. Aš tiesiog gavau dovanų žiedą.
Prieš dvejus metus jūs buvote Karibuose. Kalbama, grįžote susituokę. Niekada aiškiai ir nepasakei, ar tuomet saloje vestuvės įvyko?
Detales mes abu nutylime.
Žiedas labai gražiai dera prie apyrankės, kuri ant jūsų rankų atsirado po tos kelionės. Abu baltojo aukso...
Apyrankė antri metai prilipusi prie mano rankos. Niekada jos nenusiimu. Alanas irgi.
Kokių gražių daiktų turi...
Nelabai mėgstu papuošalus, bet nešioju daiktus, kurie man tikrai yra brangūs.
