23-ejus metus čia kūręs ir viena iš Keistuolių teatro sielų buvęs A.Kaniava dar pasirodys keliuose teatro spektakliuose, tačiau šis sezonas jam – paskutinis.
„Toks Andriaus pasirinkimas. Tarp mūsų nėra jokių pykčių, jis tiesiog nusprendė eiti toliau“, – Žmonės.lt sakė Keistuolių teatro vadovas Aidas Giniotis.
Pastaruoju metu su bardais daug koncertuojantį A.Kaniavą žiūrovai dar galės pamatyti spektakliuose „Paskutiniai Brėmeno muzikantai“ ir „Vasarotojai“, tačiau palaipsniui jis iš teatro veiklos pasitrauks.
Pasak A.Giniočio, A.Kaniavos išėjimo iš teatro nereiktų prilyginti nutrūkusiems tarpusavio santykiams. „Tai, kad mūsų keliai išsiskyrė, nereiškia, kad vėliau mes nesusitiksim. Teatras – tik terpė kurti, bendrauti. Mes juk neapsiženyjom, kad reiktų skirtis“, – juokavo jis.
Apie bendražygį A.Giniotis atsiliepia tik gerais žodžiais. Nuo 1982 metų drauge jie spėjo sukurti ne vieną scenarijų, spektaklį, muzikinius kūrinius. „Andrius – be galo talentingas kūrėjas ir išskirtinai gabus žmogus. Sakyčiau, net per mažai įvertintas“, – pasakojo Aidas.
Nuo 1982 metų – dar nuo studijų laikų – kartu į sceną lipę aktoriai puikiai pažįstami tiek vyresniajai kartai, tiek augančiam jaunimui. Bene ryškiausius vaidmenis A.Kaniava sukūrė spektakliuose „Geltonų plytų kelias“, kuriame įkūnijo Šiaudinę Kaliausę, taip pat Jackaus vaidmenį spektaklyje „Jonas kareivis“, Donkichotą – jis visuomet buvo vienas iš teatro lyderių.
„Aš šio išėjimo sureikšminu. Tai labiau susiję su steigėjo statusu, atsakomybės nešimo. Kaip aktorius ir kūrėjas jis visuomet čia laukiamas. Per tiek metų jis užsitarnavo pagarbą, o jei jis nori ką nors pakeisti, juk tai suprantama. Visi dirbame laisva valia“, – sakė A.Giniotis.
Pastaruosius kelis metus A.Kaniava vis dažniau į sceną žengdavo ir kaip bardas, rengė solinius koncertus, pasirodydavo su sunkiosios muzikos orkestru „Musė“. Muzikinė veikla jo gyvenime užėmė svarbią vietą, todėl ištikimiausiai jo gerbėjai neturtų nuliūsti – veikiausiai A.Kaniava visas jėgas sutelks kitam savo amplua, tik šįkart – ne teatre.
