Kelias link Holivudo A.Diržiūtei nebuvo lengvas. Jis prasidėjo prieš dvejus metus, kai ji ryžosi išvykti į Londoną. Aistė atvira – ši kelionė ją privertė išlipti iš „komforto burbulo“. Londone aktorei teko prižiūrėti vaikus, kepti kukurūzus, statyti pripučiamas pilis ir pardavinėti cukraus vatą. Šiuos darbus aktorė laiko gera gyvenimo mokykla, kurios ji savo gyvenime nepamirš niekados.
Nors nebuvo lengva, bet Aistė sako niekada nenustojusi šypsotis – viskas praeina, pasimiršta. Svarbiausia – tikėti savimi. Savo namais ji jau kurį laiką laiko Londoną, o į Vilnių grįžta filmavimams arba aplankyti šeimos. Londonas Aistei suteikė galimybę įkūnyti, kad ir nedidelį, tačiau aktorės karjerai svarbų vaidmenį – Jenny filme „Vyrai juodais drabužiais 4“. Jame kartu su Aiste vaidino tokios žvaigždės, kaip Chrisas Hemsworthas, Liamas Neesonas. O ir pats filmas kultinis, turbūt būtų sunku rasti žmogų, kuris apie jį nieko nebūtų girdėjęs.
– Aiste, kaip jūsų gyvenime atsirado pasiūlymas filmuotis „Vyrai juodais drabužiais“?
– Labai netikėtai. Atrodė, kad man atranka praėjo blogai, negalėjau susikaupti ir „give my best“, o tada bam – skambutis po savaitės, matavimai tą pačią dieną ir filmavimai jau kitą. Kai išgirdau pakvietimą, aš išprotėjau, rėkiau, juokiausi, bėgiojau aplink namus. Tai nebuvo kažkas didelio, bet man tai buvo įrodymas – kad ir kaip sunku bebūtų, mes visi privalome tikėti savo svajonėmis, nes jos visada išsipildo. Dar dieną prieš atranką su viena artimiausių draugių Julija juokavom, kad tai „vaikystės svajonė“, ir vien būti pakviestai į atranką reiškia labai daug, o praėjus tik šiek tiek daugiau nei savaitei jau mokiausi kaip būti neutralizuotai.
– Papasakokite plačiau apie vaidmenį, koks jis?
– Simpatiškas, mielas ir nedidelis! Filmas dar nepasirodė, tad nieko daugiau negaliu atskleisti.
– Kaip ir kur vyko filmavimai?
– Scena, kurioje filmavausi, buvo Londone įsikūrusiose „Warner Bros“ studijose, „Green screen“ erdvėje.
– Ar teko dirbti ir su pagrindiniais aktoriais Chrisu Hemsworthu, Liamu Neesonu? Kokie jie?
– Taip, iš esmės jie įsiveržia į labai svarbią gyvenimo akimirką, tad ir pasišnekėti tenka, o vėliau būti neutralizuotai (du kartus). Tiek Chrisas Hemsworthas, tiek Liamas Neesonas buvo puikūs. Su vienu keitėmės muzika, o kitas, nors ir itin trumpai, bet buvo mano, to išsigandusio lietuviško stirniuko, globėju.
– Ar tai vadintumėte savo didžiausia ir svarbiausia karjeros patirtimi?
– Kiekvienas naujas vaidmuo yra didžiausia ir svarbiausia karjeros patirtis darbo vyksmo metu.
– Dirbti ir gyventi į Londoną išvykote prieš dvejus metus. Kokia buvo jūsų pradžia?
– Tokių patirčių ir gyvenimo mokyklos būdama savo „komforto burbule“ turbūt būčiau laukus daug ilgiau, palyginti su tuo, kaip sulaukiau Londone, o galbūt to net visai nebūčiau patyrusi. Teko iš naujo mokytis save suprasti ir vertinti. Turiu prisipažinti, kad vis dar mokausi, bet žingsniai jau gerokai tvirtesni.
Kartojau ir kartosiu, kad, mano nuomone, kiekvienam jaunam žmogui be galo svarbu keliauti arba pagyventi nors metus kitus milžiniškame mieste ar kitoje šalyje. Įsikvėpti pasaulio, pamatyti save kitame kontekste ir skelbti naujus vėjus. Man labai reikėjo erdvės ir oro, man labai reikėjo šiek tiek pabėgti.
– Ar suskaičiuotumėte, kiek atrankų jums teko dalyvauti?
– Oi, nesuskaičiuočiau. Kartais per savaitę einu į 34, kartais per dieną sulakstau į dvi, o kartais visą savaitę neturiu nė vienos. Priklauso nuo sezono.
– Kokios veiklos ėmėtės, kai sulaukėte neigiamų atsakymų? Iš ko prasimanydavote gyvenimui?
– Išmokau statyti pripučiamas pilis, sujungti mechanizmus „photobooth“, raminti alkoholio padauginusius žmones, spraginti kukurūzus, vynioti cukraus vatą ir šypsotis visa aplipusi cukrumi. Apkeliavau įvairias Londono vietas, rajonus ir pažinau bendruomenes „iš vidaus“, o kolegos džiaugdavosi už kiekvieną net mažiausią mano pergalę karjeroje.
Kartais lakstydavau padavėja, štai vieną dieną žengi tuo pačiu raudonu kilimu ir vakarieniauji prie bendro stalo su Isabelle Huppert Šanchajuje, o po dviejų dienų jau pildai šampano taures kitiems, žiedus ant mažųjų pirštelių nešiojantiems. Visgi labiausiai už palaikymą dėkinga esu tėvams.
– Ar ir toliau tenka tomis papildomomis veiklomis užsiimti?
– Būna visko.
– Kokius vaidmenis jums dažniausiai pasiūlydavo atrankose?
– Su prancūzišku, vokišku ar neutraliu akcentu, istoriškai į korsetus arba androginiškai į „neutral gender“ patalpinančius, ir dar niekada ne vyresnius nei 24-erių.
– Ar tiesa, kad lietuviams atrankose dažnai koją pakiša kalbos barjeras?
– Pagrindiniai barjerai yra savo esybės suvokimas, pasitikėjimas savimi ir kantrybė. Kalba nebėra tokia svarbi. Vis daugiau ir daugiau atrankų nereikalauja akcento, jei reikia atitinkamo akcento, pasiūlomos specialisto paslaugos.
– Ar gyvendama Londone nenorėjote visko mesti ir grįžti į Lietuvą?
– Liūdna pripažinti, bet neturiu vietos, kur grįžti, be draugų ir šeimos tarsi nieko ir nebeliko. Tai buvo ir viena iš išvykimo priežasčių – ne tik dėl šviežio oro, pasaulio, bet ir galimybių, kad ir kaip sunkiai dėl jų reikėtų kovoti. Neseniai filmavausi Lietuvoje ir negaliu apsakyti, kaip buvo labai gera ir lengva būti tarp savų. Tad turbūt, jei būtų, kur grįžti, grįžčiau, o kol kas yra taip, o kol kas reikia pasaulio.
Žinoma, gimtieji namai yra gimtieji namai ir visada tokie bus, tačiau dabar namais vadinu ir tą kambarį medinėmis grindimis ir nenusakomo grožio popietine saule Londone, su parku už kampo, dideliu sodu žydinčių alyvų ir pardavėjais jau atidedančiais man šviežių mėtų ar geresnį avokadą.
– Kada gyvendama Londone pajautėte, kad jūsų gyvenime įvyko lūžis?
– Gyvenimiškasis įvyko, kai nustojau lenktyniauti su miestu, nurimau ir pradėjau jį mėgti, pradėjau ieškoti savo vietos ir savo kelių. Karjeros vis dar vyksta, tačiau jau dabar be galo smagu eiti pas tuos pačius atrankų režisierius kartais kelis kartus per mėnesį ir jau šnekėtis it su bičiuliais.
