Vos paskambinau dėl interviu, puolei pasakoti, kiek naujų idėjų turi, veiklos... Jaunos mamos, atvirkščiai, dažniau skundžiasi, kad neturi laiko niekam, išskyrus kūdikį, ir jaučiasi visiškai atitrūkusios nuo pasaulio.
O man dabar – atradimų, gausybės įvykių, išgyvenimų, naujų žinių, patirties laikas. Net nesitikėjau, kad per vaiką tiek daug dalykų gali ateiti. Elzė kasdien keičiasi. Ne aš vaiką mokau, o pati iš jo gaunu žinių ir išminties. Nėštumas, kūdikio gimimas ir auginimas net naujų darbo idėjų, krūvą kūrybinių minčių atnešė. Su kolege psichologe Rugile Vilkiše prieš kurį laiką atidarėme psichologijos ir saviraiškos studiją „Pamilk Save“, kur mokėme moteris, kaip spręsti savo psichologines problemas. Užtat per nėštumą ėmiau stipriai gilintis į vaikų ir tėvų temą. Daugybę knygų perskaitėme ir su Romanu kartu, domėjomės, kaip vaikelis pilve vystosi, kaip man reikės gimdyti, kokiu būdu tai darysiu, kas vyksta, kai gimdant įsikiša medicina, kaip tai atsiliepia mamai ir vaikui...
Kai pagimdžiau Elzę, garsus Lietuvos akušeris-ginekologas Romualdas Šemeta, kurio rengiamus nėščiųjų kursus su Romanu lankėme, paskambino man, pasveikino ir pasiūlė bendradarbiauti – rengti psichologijos kursus nėščiosioms. Gydytojui paprastai užtenka laiko papasakoti daugiausia tik apie fizinius procesus: kaip gimdyti, ką daryti vienu ar kitu atveju, kaip maitinti kūdikį... Bet yra daugybė labai jautrių ir gilių psichologinių, dvasinių dalykų: vaikelio užsimezgimas, vystymasis, mamos ir vaiko ryšys. Yra moterų, kurios negali pastoti, nes nežino, kad vaikelį galima prisišaukti, kaip jo reikia laukti, kad ateitų... Kalbėti apie tokius dalykus būsimoms mamoms labai reikia. Todėl gydytojo paragintos su kolege paruošėme paskaitų kursą, kurį pavadinome „Pastoti, laukti ir gimdyti meilėje“.
Bet juk tai – gamtos užkoduotas, natūralus procesas. Kodėl taip sureikšminai nėštumą, vaiko gimimą?
Atvirkščiai: visai nesureikšminau to kaip proceso. Dirbau iki pat paskutinio mėnesio, tikrai nelaikiau savęs išskirtine ar ligone. Ir Romano nesiuntinėjau naktį braškių ar raugintų agurkų parvežti. Per Naujuosius trečią valandą nakties dar pati vairavau, nes su Romanu važiavome pasveikinti tėvų. O septintą ryto jau buvau gimdymo palatoje. Visi stebėjosi, kaip ramiai elgiuosi: be panikos, nerimo, jokios baimės. Todėl, kad mano įsitikinimai buvo labai stiprūs, viską dariau su protu, tikėjau: jeigu mama gerai jaučiasi, vadinasi, viskas gerai ir vaikui.
Nėštumą aš sureikšminau ne kaip savo būseną, o kaip stebuklą. Ir būtent tuo metu labai aiškiai suvokiau, kodėl mūsų visuomenė tokia vartotojiška. Mamoms dabar siūloma viskas, kas tik neva turėtų palengvinti jų gyvenimą: mišinėliai vietoj natūralaus mamos pieno, vaistukai ir tepaliukai vietoj švelnaus masažo kūdikiui. Kaip man dabar juokingai skamba daugybė seniau girdėtų pamokymų: „Nebėk pas vaiką, tegu paverkia: plaučiai išsivėdins“, „Nenešiok daug ant rankų, nes pripras“! Bet tik pagimdžiusi supratau, koks svarbus vaikui yra ryšys su mama. Kaip galiu jį atimti, jeigu dukrai reikia manęs, mano rankų, šilumos? Palik vaiką vieną verkiantį, įbruk čiulptuką, žaislą ir jis išmoks nusiraminti per materialius dalykus. Todėl mūsų visuomenė ir yra tokia vartotojiška. O krūtimi žindomas kūdikis ramus, nes girdi mamos širdies plakimą, jaučia kūno šilumą, mamos rankos jį glosto. Esu tikra, kad toks vaikas sparčiau vystosi, kad užaugęs jis labiau pasitikės savimi, mokės atjausti kitą, bendrauti.
Aš gyvenu ne dėl kitų žmonių. Ir ne tam, kad kam nors ką nors įrodinėčiau. Tai, ką savo gyvenime darau, darau nuoširdžiai. Tegu svarsto, kas ką nori, tegu abejoja... Aš žinau, kaip yra iš tikrųjų.
Negi dukrai nepirksi lėlių?
Aišku, pirksiu. Ir žaisime kartu. Bet nežadu dėmesio savo vaikui pakeisti žaislais ar daiktais. Pirmiausia duosiu jam ryšį, bendravimą.
Kai laukiausi aštuntą mėnesį, Lietuvą užpuolė vadinamasis kiaulių gripas. Užsikrėčiau, dar ir nėščiosioms kartais būdinga kepenų cholestazė prasidėjo: kai organizme gaminasi per daug kepenų fermentų, kūnas tampa toksiškas ir nuodija vaikelį. Medikai net įkalbinėjo, kad geriau man būtų suleisti gimdymą skatinančių vaistų ir pagreitinti Elzės atėjimą, nes kūdikiui likti įsčiose buvo pavojinga. Atsisakiau bet kokių cheminių vaistų. Vyras iš Kauno vežė man homeopatinių vaistų ampulių ir pats dvi savaites jas leido. Visą tą laiko, kai sirgau, labai jaučiau vaiką ir išgyvenau dėl jo. Daug meditavau, šnekėjau ir tariausi su dukra: „Jeigu tau negerai, geriau pati ateik pirma laiko, kad nereikėtų skatinti vaistais. O jeigu gali, laikykis.“ Pagimdžiau natūraliai – taip, kaip ir ruošiausi. Be jokių skausmo malšinamųjų ir skatinamųjų vaistų. Pasitvirtino viskas, ką per kursus kalbėjo daktaras, ką skaičiau knygose, kam pati atsakingai ruošiausi. Jaučiuosi sukaupusi tiek žinių ir išgyvenimų, kad tikrai turiu kuo pasidalyti su kitomis mamomis.
Koks skeptiškesnis žmogus paskaitys šitą interviu ir sakys: „Jai motinystė stipriai trenkė per galvą...“
Kol neturėjau vaiko, tokios kalbos ir pasakojimai man irgi būtų sukėlę panašių minčių. Bet aš tikrai nesu atitrūkusi nuo pasaulio: skalbiu, tvarkau namus, einu į darbą, susitinku su draugais kavinėje... Tik skirtumas toks, kad dabar mane visur lydi Elzė. Kitos mamos sako, kad jų gyvenimą kūdikis apvertė aukštyn kojomis. O mano neapvertė, tik papildė. Anksčiau kartais būdavau irzli, analizuodavau, ko man trūksta, kaltindavau kitą, kad per mažai dėmesio sulaukiu, o dabar viso to nebeliko. Dabar jaučiu pilnatvę.
Nori būti tobula mama?
Nereikia būti tobulai. Užtenka būti gera mama. Tiesiog reikia jausti ir puoselėti ryšį su vaiku.
Pakalbėkime apie buitiškus dalykus: atrodo, nepriaugai nė lašo svorio. Ir vėl „kaltę“ versi puikiems genams ar vis dėlto ėmeisi kokios dietos?
Gal vėl nuskambės labai mistiškai, bet dariausi tyrimus ir sužinojau, kad mano labai gera neurohormoninė sistema. Vienas iš smegenų centrų yra atsakingas už hormonus, gimdos veiklą. Valgymo sutrikimai, svorio priaugimas irgi neretai būna susijęs su tuo pačiu hormonų centru. O maniškis funkcionuoja puikiai, todėl per nėštumą priaugau septynis ar devynis kilogramus – tik tiek, kiek reikia vystytis kūdikiui. Po gimdymo jie tiesiog išnyko ir vėl likau tokio paties svorio kaip prieš nėštumą. Užtat pradėjusi stumdyti vežimėlį lauke, supratau, kad trūksta jėgų. Nemėgstu sporto klubų, bet užsirašiau į treniruoklių salę – kojų, rankų raumenims pastiprinti.
Vis kalbi apie motinos ir vaiko ryšį. O kiek jūsų gyvenime figūruoja tėtis?
Ir dar kaip figūruoja (juokiasi). Labai rūpinuosi mūsų šeimos gerove, stengiuosi, kad vyras nesijaustų atstumtas. Įtraukiu jį į visą šeimyninį procesą. Romanui sakiau, jog man labai svarbu, kad jis kartu lankytų nėščiųjų kursus. Jam jie irgi labai atvėrė akis. Kol laukiausi, vyras man nuolat grodavo gitara.
Atvirai kalbėdavomės ne tik apie tai, kaip jaučiuosi aš ar kaip keičiasi mano nuotaika, bet ir kaip jis jaučiasi. Klausdavau, ar neturi kokių baimių. Jis pats nusprendė dalyvauti gimdyme. Palatoje elgėsi labai natūraliai, tarsi intuityviai žinojo, ką turi daryti, kuo padėti. Dabar namuose esame pasidaliję darbus: Romanas Elzę maudo, daro mankštelę, bendrauja su ja. Kartu einame pasivaikščioti, svajojame, kaip atšilus visi važiuosime į gamtą. Romanas net įsigijo visai neprastą fotoaparatą, kad galėtų dažniau įamžinti mažylę.
Kaip vaiko gimimas pakeitė judviejų su Romanu santykius?
Mūsų su vyru santykiai iš tiesų pakito: brandesni tapo. Man atrodo, mes dar labiau žavimės vienas kitu. Kuriame planus, kaip norėtume gyventi, kur nuvažiuoti... Manau, kad santykiai vaikui gimus gali blogėti, tik jeigu šeimoje nėra bendravimo. Per nėštumą aš daugiau rūpinausi ne tuo, kaip vaikui sukurti gerovę, supirkti visus drabužėlius ir daiktus, o kaip išsaugoti šeimos psichologinę gerovę. Tik nuoširdžiai bendraudamas gali suprasti savo žmogų, pajusti, jeigu jam ko nors trūksta.
Apie jūsų su Romanu santykius buvo įvairiausių kalbų: kai susipažinote šokių projekte, daug kam atrodė, kad toks romanas – trumpam. Paskui atšokote gražias vestuves, o skeptikai ir vėl burbėjo, kad vedybos – tik iš pareigos... Tu pati nesijautei tarsi kokių aplinkybių veikiama, stumiama: neplanuotai susipažinai, netikėtai pastojai, iš reikalo ištekėjai?..
Oi, ne! Vaiką mes labai planavome. Elzė tikrai nėra netyčiukas. Ir tuokėmės ne dėl to, kad reikia. Ruošėmės tai padaryti tą ar kitą vasarą. Galiausiai spontaniškai nusprendėme nieko nelaukti ir susituokti.
Aš gyvenu ne dėl kitų žmonių. Ir ne tam, kad kam nors ką nors įrodinėčiau. Tai, ką savo gyvenime darau, darau nuoširdžiai. Tegu svarsto, kas ką nori, tegu abejoja... Aš žinau, kaip yra iš tikrųjų. Ir žinau, kad gyventi su melu negalėčiau. Gyvenu taip, kaip jaučiu.
Neturėjai abejonių, kad Romanas – jaunas, galbūt šeimai dar nepasiruošęs? Išsigąs pirmųjų rimtų šeimyninių rūpesčių, vaiko ligų ir pabėgs...
Gal vieną dieną ir pasakys: „Man per sunku.“ Aš to nežinau ir dėl nieko nesu garantuota. Dėl to mes tiek ir kalbamės, kad nebūtų jokių užslėptų nuoskaudų. Esame susitarę vienas kitam atvirai prisipažinti, jeigu kas nors bus blogai. Aš vadovaujuosi viena filosofija: žmogus eina savo keliu, kuris kartkartėmis kerta ar susijungia su kitų žmonių keliais. Jeigu tuo gyvenimo periodu jis turi ką pakeleiviui duoti, nuoširdžiai pasidalija. Lygiai taip pat buvo su buvusiu mano vaikinu Stepu. Sutikau puikų žmogų, pragyvenome labai gražų laiko tarpą. Jokių nuoskaudų nelikę. Bet kai nebelieka ką duoti arba imi žiūrėti skirtingomis kryptimis, padėkoji vienas kitam ir eini toliau. Kol vėl ką nors sutiksi. Sako, meilė yra, ne kai ryte pabudęs klausi: „Ar atneši man kavos į lovą?“, o kai nori paklausti: „Ką aš TAU šiandien galiu gero padaryti?“ Jeigu taip atsitiktų, kad vienas iš mūsų su Romanu pajustų, jog nebegali duoti ar kitam to nebereikia, paleistume vienas kitą. Išsiskyrimu gyvenimas nesibaigia. Aš noriu gyventi nemeluodama nei sau, nei kitam žmogui, nei juo labiau – savo vaikui. Labai geri žodžiai: „Linkiu tau laimės taip, kaip tu ją supranti.“
Kaip garsenybių pasaulyje įprasta, turėčiau paklausti: ką vyras tau padovanojo dukters gimimo proga?
Jis man padovanojo dukrą. Savo rūpestį. Man tai – didžiausios dovanos. Materialių dalykų aš nevertinu. Nė vienam žmogui iki šiol manęs nepasisekė papirkti automobiliais ar deimantais. Matyt, tuo metu, kai dirbau modeliu, atsikandau „merginos už milijoną“ jausmo: rengiausi cavaliais ir gučiais, važinėjau limuzinais, valgiau restoranuose, gyvenau geriausiuose viešbučiuose... Tai – tuštuma. Galbūt tavo kūnui ir yra skirtumas, nakvoji penkių žvaigždučių viešbutyje ar Afrikoje po atviru dangumi. Tačiau sielai, jausmams ir vidiniam pasauliui – jokio skirtumo. Man daug svarbiau bendrauti, dalytis, kitą pradžiuginti. Prisimenu savo karjeros pradžią Niujorke: dieną turėdavau pragyventi už vieną dolerį. Susiskaičiavau, kad išeina nusipirkti keturis bananus. Ir gyvenau! O vieną dieną staiga į tavo sąskaitą įkrinta dešimt tūkstančių eurų. Tada apstulbsti ir galvoji: „O ką dabar su jais daryti?“ Oi, kada nors galėsiu memuarus parašyti apie tą laiką. Turiu visą krūvą dienoraščių, nes šviesaus atminimo tėtis man kasmet per Naujuosius dovanodavo vis naują metų kalendorių ir ragindavo: „Aiste, būtinai viską rašyk.“
Turbūt tada aš ir išmokau džiaugtis mažais, bet tikrais dalykais: gražiu žodžiu, gėlėmis. Ir vis dar džiaugiuosi, kad jų tebegaunu (juokiasi).
Kaip pavadinčiau savo dabartinę būseną? Ne laimė, ne džiaugsmas, ne meilė, o viso to junginys – pilnatvė. Svarbiausia, kad jausdamasis visko pilnas nori dalytis. Auginti žmogų – apskritai nerealus darbas, kuris man teikia begalinį malonumą.