Mintis supažindinti mažuosius su kalendorine pavasario švente bei giliomis mūsų senolių baltų tradicijomis kilo dvi dukras auginančiai psichologei Aistei Jasaitytei-Čeburiak, kuri teigia, jog vaikams, augantiems mieste, yra sunkiau pajusti laukinės gamtos pasikeitimus, suvokti gamtos kaitos procesus.
„Labai norėčiau, kad mano vaikai jaustų sąryšį su žeme, ją mylėtų, puoselėtų bei suprastų, kad mūsų žemė, tai gyvybės pradžia, gyvybės šaltinis. Šis metas mums svarbus todėl, kad kiekvienas žmogus glaudžiai susijęs su gamtos ritmu: prasideda gamtos atgimimas – pasigirsta pirmasis perkūnas, medžiai sukrauna pumpurus, ima vešėti žaluma, tamsa vis labiau užleidžia vietą šviesai“, – teigė šventės organizatorė ir autorė Aistė.
„Mūsų senolių tradicijos yra labai turtingos savo simboline medžiaga. Tad šia švente noriu atskleisti protėvių tradicijas ugdant sąmoningą jaunąją kartą. Tikiu, kad meilę, pagarbą žemei, gamtai reikia pasėti mažųjų vaikų širdyse, tik tuomet mes turėsime tokią gamtą, kuri mus maitins, džiugins ir skleis gaivą mūsų širdyse“, – pridūrė ji.
Anot Aistės, būtina su vaikais užsiimti ir padėti jiems suvokti gamtos svarbą ir žmogaus atsakomybę už ją, išmokyti mylėti augalus bei gyvūnus.
„Lygiadienis – tai pavasario šventė, kuomet diena lygi nakčiai, o naktis dienai. Tai gyvybės prabudimo šventė. Manoma, kad šiuo metu reikia budinti Žemę, o ir mūsų vidaus dirvonus paruošti naujos sėjos pradžiai. Tai – baltų tikėjimas apie sugrįžtančią šviesą, gyvybę, energijos klodus“, – apie lygiadienio prasmę pasakojo garsi etnologė, Vilniaus etninės veiklos kūrėja Eglė Plioplienė, šią šventę padėjusi įprasminti specialiais archajiškais baltiškais ritualais.
Jos paraginti vaikai dainavo, vaizdavo gandrus ir varles, rodė saulę, dieną ir naktį. A.Jasaitytė kartu su vyresniąja dukrele Elze šoko ratelyje, vaidino gandrą ir talkino sodinant žilvitį.
