Ne iš karto susitikome, o priežastis – gana kurioziška: mūsų pasimatymą tu tiesiog... užmiršai. Turbūt pašėlęs laikas, jei net ir užrašų knygelė nelabai gelbėja?!
Mėgstu vadovautis šūkiu: „Neįsitempkime!“, bet štai gyvenime vis priešingai išeina – tenka ir paplanuoti, ir vakare puodelį „Neuro-3“ arbatos išgerti. Tad ne tik aš, bet ir mano darbo knygelė pastaruoju metu labai „įsitempusi“. Nepradedu darbo aštuntą ir nebaigiu penktą, mano diena nėra griežtai suplanuota, bet priminimus apie paprasčiausius skambučius privalau užsirašyti – nebesugebu visko prisiminti.
Tokia ta mano profesija: būdama laisvai samdoma aktorė, kartais esu dažnai samdoma. O kitąkart, žiūrėk, iš neturėjimo ką veikti tenka pačiai save samdyti... pavyzdžiui, nudažyti sienas. Kartais mano darbo knygelėje nebūna laisvos paraštės, o kartais tebūna vienas sakinys „nusipirkti dažų“. Kita vertus, tai gali būti puikus spyris ir paskatinimas fantazuoti, užsiimti kitokia veikla, sukurti vieną kitą dainą arba tiesiog pabūti.
„Auksinis balsas“ atima daug laiko?
Atima laiką, per kurį eičiau į parką, parduotuvę, kavinę ar „Liūdnų slibinų“ repeticiją. Tačiau duoda laiko naujoms idėjos, naujiems iššūkiams, pafantazavimams, tobulėjimui. Jei paklaustumėte, ar nesigailiu, kad dalyvauju projekte, atsakyčiau: „Nesąmonė! Ko čia gailėtis?!“ Pati sutikau dalyvauti, pati ir nesigailiu.
Kai paskambino organizatoriai ir pasiūlė dainuoti, ilgai nesvarsčiau. Mąsčiau tik apie tai, ar tikrai noriu lįsti į viešumą. Turiu omeny ne pasirodymus ir koncertus, bet tą kitą viešumos pusę, kai tenka susitikti su žurnalistais, dalyti interviu ir panašiai... Mane tai išblaško nuo darbo, į kurį norėčiau koncentruotis, antra vertus, suprantu, kad susitikimas su jumis – taip pat mano darbo dalis.
„Liūdni slibinai“ yra grupė, todėl koncertuodami, kurdami ar dalydami interviu galime vieni kitus papildyti, „ištempti“ iš nejaukios situacijos, o štai dabar viena įšokau į karštą vandenį. Nors... Labai įdomu tame vandenyje plaukioti. Turiu galimybę kitaip paleisti mintis, scenoje daryti, ko dar nesu dariusi. Sutikau, nes pamaniau: o kas, jei kitos tokios galimybės nebus. Ir tikrai – tokios nebus. Galbūt bus kita, bet džiaugiuosi, kad pasinaudojau būtent šia.
Kiekvieną laidą komisija tave giria, jau pirmojoje smuikininkas Zbignevas Levickis pavadino „auksiniu balsu“, o tu savo pasirodymuose vis ieškai kliauzių. Esi perfekcionistė?
Kas gi geriau už mane žino, jei ką nors prisidirbau. Žiūrėti laidų įrašus, ieškoti savo klaidų mėgstu viena – juk prieš save ne visada būna gėda.
Ankstesniais metais projekto nežiūrėjau, todėl dalyvauti sutikau nežinodama, kas yra komisija. Turiu teisę kritiką priimti arba ne, lygiai taip, kaip ir pagyrimus. Nei vieni, nei kiti man netrukdo ir toliau fantazuoti, rengti pasirodymus tokius, kokius įsivaizduoju. Kaip šuo pripranta kariamas, taip ir žmogus pripranta prie grūmojimo pirštu. Manau, apskritai išgirstas pastabas reikėtų gerai atsirinkti, nes kiekvienas sako, kaip būtent jam atrodo, bet niekas nežino, kaip iš tikrųjų reikia. Tikriausiai todėl, kad taisyklė „kaip reikia“ apskritai neegzistuoja. Ir jeigu žmogus bandytų išpildyti visų norus, atsižvelgti į visų nuomonę, neliktų paties žmogaus.
Kai Dominykas dalyvavo šokių projekte, tiesiai šviesiai prisipažino, kad atėjo norėdamas pareklamuoti „Liūdnus slibinus“...
O aš turėjau visokių tikslų. Aišku, vienas iš jų – kad kuo daugiau žmonių ateitų į „Liūdnų slibinų“ koncertus ir pagaliau pamatytų Dominyką. Be to, „Auksinis balsas“ yra investicija į ateitį. Mano supratimu, tai turėtų atnešti peno kūnui, sielai ir piniginei. Taigi, jei kas nors norite man sumokėti kokią nors algą, rašykite elektroniniu paštu (juokiasi).
Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ėjai galvodama ne apie pinigus, o apie laimės burbulėlius?
Netyčia įstojau, netyčia baigiau (šypsosi). Per stojamuosius įrašiau vienintelę specialybę – aktorystę – ir neturėjau jokio plano B, jei nebūčiau įstojusi. Nuo paauglystės Kaune lankiau vaikų ir jaunimo teatrą „Vilkolakis“, konkrečių norų ir planų niekada neturėjau. Vaikystėje sportavau, užsiėmiau lengvąja atletika, buvau šuolininkė į tolį ir aukštį, o galiausiai visiškai nesvarstydama apie ateitį atsidūriau teatro studijoje.
Kai jau mokiausi akademijoje, taip pat labai nesvarsčiau, kad reikėtų „užsukti kokį reikaliuką“, nes „vaikeli, kai baigsis mokslai, tai niekas nieko ant lėkštutės neatneš ir už tave nesukramtys to, kas lėkštutėje“. Jei gaudavau papildomai kokį darbelį – chaltūrėlę, net minties nebūdavo paprašyti daugiau pinigų: kiek duoda, tiek imi, nors darbo valandos ir kitos sąlygos neatitinka kainos. Bet būdavo visai smagu.
Tiesiog dabar kita situacija. Tuo laiku ir nebuvo tokio didelio pinigų poreikio: už bendrabutį susimoki ne visą šimtą litų, įsimeti į skrandį kokią nors nesąmonę už porą litų ir gyveni nuo ryto iki vakaro akademijoje. Ir tikrai mokydamasi ten apie pinigus turėjau kažkokią keistą nuomonę: kas užsiprašo daug pinigų, tie yra pasipūtėliai. Nors tas mano vadinamasis „daug“ tebuvo minimalus atlygis už maksimalų darbą. Dabar manau kitaip. Tai yra mano darbas, kurį atlieku ir už tai gaunu atlygį. Tai pramoga žiūrovui, bet artistui – darbas, nors ir labai malonus.
Laikydama stojamuosius egzaminus bandei įsivaizduoti savo ateitį: baigsi studijas, tapsi režisierių graibstoma aktore, dirbsi teatre, filmuosiesi kine?
Na, tiesą sakant, taip toli negalvojau. Bet paaiškėjo, kad tas „toli“ buvo prie pat. Iš tikrųjų, kai mokiausi akademijoje, atrodė, kad amžinai ten ir mokysiuosi. Aišku, pasvajodavau ir apie teatrą, ir apie kiną, miuziklus. O apie „Liūdnus slibinus“ ir svajoti nereikėjo – ėmėme ir susikūrėme. Giliai viduje dainavimas man visada buvo artimiausia veikla. Ir spektakliai, kuriuos vaidindavome su kurso draugais (tuo metu vadinomės trupė „Liūdi“), buvo mieliausi muzikiniai.
Juose ir dainuodavome, ir dainas kurdavome. Būna, sulaukiu komentarų: „Kokia tu aktorė, jei nevaidini teatre?“ Nežinau, kokia aš aktorė, tikriausiai – dainuojanti... O ir šiaip manau, jog aktorystė bei muzika yra neatsiejama viena kitos dalis. Juk nėra jau taip lengva suvaidinti, kad moku dainuoti. Ohoho, kaip nelengva!
Sukūrėte muzikos grupę, nors nė vienas neturite muzikinio išsilavinimo?
O kas yra išsilavinimas? Popierinis dokumentas ar nuolatinis darbas? Mes lavinamės kiekvieną dieną, o ar kūrybai reikia išsilavinimo, nežinau. Galbūt reikia priemonių, kuriomis tą kūrybą būtų galima išreikšti. Kurdama mąstau ne natomis, tiesiog klausausi, patinka ar ne, kaip skamba. Dažnai skambesį padiktuoja tekstas, bet būna ir atvirkščiai – tekstą padiktuoja muzika. Muzikoje taisyklių netaikau, darau taip, kaip suprantu.
Nuo pat vaikystės namuose visada stovėjo pianinas. Jis buvo mamos (tiesa, dabar jau mano). Muzikos mokyklos nelankiau, bet vis pakrapštinėdavau pianino klavišus: išgirdusi per radiją kokią nors patinkančią dainą, įsirašydavau į kasetę ir tada pagal įrašą atitaikydavau melodiją pianinu. Tiesa, prieš pora metų vieno pažįstamo pianisto paprašiau, kad pamokytų natų. Nepavyko – pritrūko kantrybės. Turbūt esu tinginė, todėl taip ir likau muzikantė savamokslė. Tiksliau – chalturščikė (juokiasi).
Užtat grupėje „Liūdni slibinai“ turime atsvarą – profesionalius muzikantus: Laimonas Matas groja bosine gitara, Gediminas Augustaitis triukšmauja mušamaisiais. Negana to, naujametiniu laikotarpiu planuojame koncertus su visu VDU kameriniu orkestru. Su tokiu būriu profesionalių muzikantų niekas net nepastebės, kad nepažįstu natų.
Gyveni vien iš to, ką sudainuoji „Liūdnuose slibinuose“?
Visaip būna, bet be papildomų darbų išsiversti būtų sunkiau. Kartais, būna, susimoki už butą ir žiūri, kad tuoj skolintis reikės. Su pinigais taip jau yra: kaip diena – taip naujiena, kaip naktis – taip mėnulis. Kartais pasiūlo įgarsinti kokį filmuką ar reklamą – valio! Šiek tiek dirbu su „Kaukių akademija“, kartais pakviečia kokiame renginyje padirbėti – valio!
Negarbinu pinigų taip, kad išmokčiau juos taupyti. Kartais turėdama vos penkiasdešimt litų savaitei ar dviem, galiu juos visus naujam lūpdažiui išleisti. Ir kas? Kai labai daug laiko skiri galvoti apie pinigus, tuomet jų ir trūksta.
O gal reikėtų turtingą vyrą susirasti ir tada galvos dėl pinigų netektų sukti?
Ir sukti galvą, ką su tuo vyru daryti?
„Jeigu aš būčiau vyras, galėčiau nieko neveikti, nes bobos viską padaro“, – viena iš tavo dainų skamba lyg drąsus manifestas. Išties taip manai?
Tai viena iš trijų „Liūdnų slibinų“ dainų, sukurtų serijai „Jeigu aš būčiau...“ Pirmoji daina buvo Vaido Kublinsko „Jeigu aš būčiau gražus“, Dominykas Vaitiekūnas parašė „Jeigu aš būčiau didelis“, o Aistė Lasytė sukūrė „Jeigu aš būčiau vyras“. Tai dainos, kuriose narpliojamos žmogaus problemos. Klausiate, ar išties taip manau? Manau, kad ir vyro, ir moters problemos šioje dainoje yra „50 ir 50“. Šiaip ar taip, pamąstyti yra apie ką.
Vyras ir moteris skirtingi tik tuo, kad vyras yra vyras, o moteris yra moteris. Jei kažkas sugalvojo lyčių taisykles, tai tas „kažkas“ jau seniai miręs. Mano nuomone, keiktis negražu ne tik moterims, bet ir vyrams. Nors neturiu automobilio ir vairuotojo teisių, man labai patinka kelių eismo taisyklės: nesvarbu, vyras tu ar moteris, mieste – tik „ant penkiasdešimt“.
Kada tavo gyvenime atsirado raudoni plaukai? Kažkada sakei, kad mėgsti didinti galvą, nes ji tau atrodo per maža...
Jei gerai pamenu, man buvo septyniolika. Per vieną iš „Kaunas Jazz“ koncertų susipažinau su kirpėju, jis pasiūlė kitą dieną užsukti pas jį į kirpyklą ir nemokamai apsikirpti. Kodėl gi ne? Leidau jam su mano plaukais daryti bet ką, ir štai nuo tada mano plaukai oranžiniai. Bet, sakiau, po metų gal reikės tapti blondine?
Esi avantiūristė? Vladas Bagdonas, prisiminęs posakį „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, sakė, kad turėtum būti labai apsišampanizavusi?
Iš tiesų daug ką gyvenime padarau nepagalvojusi. Pirma įlendu į karštą vandenį, paskui susimąstau, kodėl gi man taip karšta. Per tokį impulsyvumą esu patyrusi ir nevykusių nutikimų. Sykį per vieną renginį, kuriame sportininkai siekė rekordų bėgimo takeliuose, man susišvietė, kad noriu ir aš pabandyti tuo takeliu pabėgėti. Nieko neįspėjusi lipau, neapskaičiavau įjungto greičio, važiuojantis takelis mane sumėtė, nubloškiau ateinantį į savo vietą sportininką, nusibloškiau pati, žodžiu, gėdos apturėjau su kaupu.
Bet yra ir geroji šios savybės pusė – nebijau klysti. Pavyzdžiui, veikti scenoje ar kurti nesistengiu būtinai teisingai. Jei reikia, nebijau negražiai atrodyti, nebijau kur nors aukštai užsiropšti, negalvoju apie tai, kad galiu susižeisti. Kartais net nebijau, kad bijau. O kartais tiesiog be galo įdomu suvaldyti savo baimes. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad man patinka bijoti, tiksliau – tvarkytis su savo baimėmis, jas įveikti. Man reikia adrenalino.
Baimė – vienas iš tavo gyvenimo variklių. O meilė?
Ji – irgi! Mano kūrybai jausmai daro didžiulę įtaką. Kai tik ką nors kuriu, taip ką nors ir myliu. Tai mamą, tai tėtį, tai gamtą. Nenoriu girtis, bet pasigirsiu: turiu daug meilės savyje, myliu net pačią meilę.
O ką reiškia mylėti vieną vienintelį jau žinai?
O ko čia nežinoti (kvatoja)?!
