Baltijos Kamerinio Operos teatro inicijuotas socialinis projektas „Visi skirtingi – visi kultūringi“, subūręs gerai žinomus Lietuvos atlikėjus, siekia paskatinti jaunimą suvokti dalyvavimą kultūrinėse veiklose kaip neatsiejamą asmeninio įvaizdžio dalį.
Antroji projekto pristatoma veikla – teatras. Prie projekto prisijungusi aktorė Aistė Lasytė dalijasi mintimis apie teatro poveikį asmeniniam įvaizdžiui ir pristato išskirtinai šiam projektui sukurtą naujausią savo kūrinį.
„Noriu, kad mano įvaizdžio kūrimas būtų organiškas. Tai, ką aš darau, kuo domiuosi, kaip rengiuosi, kokios muzikos klausausi arba nesiklausau praneša: „štai, koks žmogus aš šiuo laikotarpiu esu“, – sako televizijos projektuose komisijos narius, o koncertuose žiūrovus stebinanti teatrališkumu atlikėja Aistė Lasytė.
– Aiste, tai koks gi tas jūsų įvaizdis?
– Mano įvaizdis priklauso nuo savijautos. Kada man kažkas labai stipriai pasiseka, galiu tą dieną persirengti net keturis kartus, lyg tądien eičiau į keturias šventes. Ir nepriklausomai, ar mato mane kiti žmonės, ar matau save tik aš pati. Arba kai išgyvenu ką nors skaudaus, tada visi įvaizdžiai nebetenka jokios prasmės. Todėl kuriu savo įvaizdį remdamasi emocijomis ir tos dienos poreikiais.
– Kokią įtaką jūsų įvaizdžiui daro kultūrinė, meninė, kūrybinė veikla?
– Tai tikriausiai neatsiejamos viena nuo kitos dalys. Tiek įvaizdis, tiek kultūra siejasi su tuo, kas šiuo metu aktualu, arba kadaise buvo aktualu. Juk atsukus laiką atgal pamatysime, kaip įdomiai keitėsi mados, kinas, teatras, knygos. Ir visi kažką tuo laikotarpiu apie save skelbė. Tiek įvaizdžio, tiek meninių sprendimų dėka atsispindi maištas, tabu, lygių teisių siekimas... Įvaizdis – tai pranešimas be žodžių.
– Ką asmeniškai sau atrandate teatre?
– Teatre – ir atrandi, ir prarandi, ir išrandi. Aš teatrą pažįstu iš abiejų pusių – teko vaidinti ir aktorių, ir žiūrovą. Abejose pusėse buvo įdomu. Žiūrovu būdamas gali pamatyti save iš šono, atsakyti sau į klausimus, arba dar daugiau jų užduoti, išverkti sukauptą įtampą ar gerai išsijuokti visai savaitei. Panašu lyg kuriam laikui būtumei uždarytas kitame pasaulyje, kuris ne tavo, bet kartu tiek daug artimų ir atpažįstamų jausmų ten atrandi. Tačiau po spektaklio eini namo, vakarieniauji ir ramiai miegi.
O darbas scenoje yra ilgas ir nelengvas kūrybinis procesas, kuriame save atrandi ir susipažįsti su savimi iš naujo, ir tada eini namo jau galvodamas, vakarieniauji galvodamas, ir eini miegoti neramiai... Bet kuriuo atveju teatras gydo sielą.
– Jūsų pasirodymai įvairiausiuose TV projektuose – itin originalūs ir teatrališki. Kokią svarbą jūsų kūryboje užima teatras?
– Dėkoju už įvertinimą (šypsosi). Esu baigusi Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją, aktorystės studijas, todėl daug laiko tam buvo paskirta. Tačiau teatras be muzikos ir muzika be dalelės teatro man skambėtų taip, lyg kažko trūksta. Daugiau nei prieš metus sukūriau savo solinę elektronikos žanro programą. Ir nors daug dėmesio skiriu muzikai ir tekstui, bet neretai norisi sceninių sprendimų. Tegul jie bus minimalūs, bet jie man turi didelės reikšmės.
– Kodėl, jūsų manymu, verta jauniems žmonėms lankytis teatre?
– Tą daryti verta įvairaus amžiaus žmonėms. Bet kuo anksčiau pradėsi – tuo daugiau būsi išmanesnis. Čia kaip mobilusis telefonas – yra senovinio tipo, kuriuo gali tik paskambinti, bet yra išmanusis, kuris talpina daugybę informacijos, pasižymi daugeliu funkcijų. Teatras lavina žmogaus vaizduotę, padeda susikaupti, pažinti kitų psichologiją ir gyvenimo filosofiją, susipažinti su įvairių laikotarpių gyventojais, su žmonių tarpusavio santykiais iš taip arti, lyg pats ten būtumei. Todėl linkiu, kad išmanių žmonių būtų tiek daug, kiek ir telefonų (juokiasi).
