Apie tai, kas po žvaigždėtu dangumi gerbėjų laukia „Untold City“ scenoje, kuo jiems asmeniškai ypatinga festivalio vieta, ar lengva būti šeima ir grupės lyderiais, kalbamės su Roku Radzevičiumi ir Aiste Smilgevičiūte.
– Papasakokite apie programą, kurią pristatysite festivalyje „Untold City“?
– Pasiilgome lengvesnių, smagių, su ironiškais tekstais dainų, kurių esame nemažai sukūrę grupės gyvavimo pradžioje. Tad vasaros koncertui „atkasėme“ daug tokių dainų – ir ne tik iš pirmųjų, bet ir vėlesnių grupės albumų.
– Kokios dainos skambės, iš kokių albumų? Kodėl būtent jas pasirinkote, kas jas jungia į bendrą programą?
– Daugiausia tai bus dainos iš „Lukiškių pievos“, „Babilono“, neabejotinai skambės pirmasis grupės hitas – „Kazokai“, kitos ironiškos dainos – „Ernestas“, „Gangas“, „10 000 nuogų mėnulių“, „Jamaika“... Atliksime ir ankstyvosios lyrikos, sukurtos į grupę jau atėjus Aistei, pavyzdžiui, „Septynis ilgus metus“, „Kolibriai“. Į bendrą programą dainas jungia noras pažvelgti į save ir kitus paprasčiau, su šypsena, saviironija. Neabejotinai bus dainų apie meilę.
– Prisiminkite tuos laikus, kai išėjo „Lukiškių pieva“, kokia buvo „Skylė“ ir jūs tuomet?
– Rokas: Tuo metu patys buvome skirtingų VU fakultetų studentai, studentiška grupė ir labai norėjome groti. Ne taip lengva būdavo gauti geras sąlygas grojimui – neretai mus mesdavo iš repeticinių patalpų. Muzikavimu neapsiribojome – leidome pogrindinį laikraštį „Balsas iš rūsio“, jaunimo kūrybos almanachą „Plyšys“, rengdavome parodas. Galima sakyti, kad aplink grupės šerdį buvo susibūrusi didesnė studentų bendruomenė – istorikai, ekonomistai, filologai, medikai, filosofai – kuri buvo įtikėjusi pozityvia kūrybiškumo galia.
– Sakėte, kad didysis VU kiemas, kur ir vyks festivalis „Untold City“, kelia jums mielus prisiminimus iš studijavimo laikų, papasakokite apie juos: ką mokėtės, kur ir kaip grojote, kuo tie metai buvo nuostabūs?
– Rokas: Pirmoji grupės repeticijų vieta buvo labai „patrauklus“ rūselis VU Medicinos fakultete šalia prozektoriumo. Vėliau persikėlėme į Filologijos fakulteto rūsius, kuriuos kartas nuo karto užliedavo vanduo ir tekdavo gelbėti instrumentus bei kojas. Pirmieji grupės pasirodymai buvo per studentų šventes. Aš tuomet mokiausi Istorijos fakultete, Aistė – filologijos, lig šiol grupėje grojantys Mantvydas Kodis – ekonomikos, Kęstutis Drazdauskas – filologijos.
– Papasakokite Aistės atėjimo į grupę istoriją, daugelis, ko gero jau spėjo pamiršti, kad ji atėjo į grupę kaip pritariančioji vokalistė.
– Aistė: Susipažinome vienas su kitu apie 1996 m. VU bibliotekos skaitykloje ir užsimezgusią pažintį pratęsėme prie arbatos puodelio gretimoje kavinukėje. Vėliau Rokas pakvietė mane į repeticiją padainuoti pritariančių vokalinių partijų. Kartu ne tik repetuodavome, bet įsivažiavo ir bendra kūryba. Aišku, meilė taip pat įsivažiavo. Grupė rengė naują albumą „Lukiškių pieva“, kuriame sudalyvavau ir aš, tiesa, kaip pritarianti vokalistė.
– Ar tai, kad esate šeima, padeda grupei ar kenkia?
– Gerai pagalvojus, atrodo, kad tai, kad esame šeima, suteikia stabilumo ir grupei. Gal net yra svarbus jos variklis.
– Ar sugebate atskirti darbą nuo laisvalaikio, kai dirbate ir gyvenate kartu?
– Aistė: Nėra paprasta, bet per tiek metų išsiugdėme bendrą jausmą, kada dirbame, o kada viskas atidedama į šalį ir prasideda privatus gyvenimas. Tačiau neabejotinai viskas labai susiję, suaugę į vieną, ir tapę natūralia būsena.
– Kai pykstatės, dėl ko dažniausiai: dėl grupės reikalų ir muzikos ar dėl asmeninių dalykų? Ar nesipykstate išvis?
– Aistė: Be abejo, pykstamės. Daugiausia dėl asmeninių dalykų ir vaikų auklėjimo.
– „Skylė“ – viena iš ilgiausiai gyvuojančių Lietuvos grupių, kuri aktyviai koncertuoja. Sakoma, kad išpopuliarėti – lengva, išlaikyti populiarumą – sunku. Kaip jums pavyko?
– Rokas: manau grupės ilgaamžiškumo priežastis – gebėjimas rasti naujų kūrybinių idėjų, nestovėti vietoje. Galbūt ir dėl to, kad mums niekada nesinorėjo lipti į sceną tik dėl paties buvimo joje, scena mums – vieta pasidalinti idėjomis ir mintimis.
– Jūsų gerbėjas labai ištikimas jau daugelį metų, tai didelis džiaugsmas kiekvienai grupei. Kaip manote, kas taip patraukia žmogų, kad jis pamėgsta ateiti bene į visus jūsų koncertus?
– Rokas: Galbūt tai, kad idėjos, kurių pagrindu kuriame, įdomios ir svarbios ne tik mums patiems, bet ir klausytojams? Ir dar: tai, ką darome, stengiamės atlikti maksimaliai kokybiškai – ar tai būtų albumo įrašai ir leidyba, ar koncertinė programa. Manau, kad žmonės ilgainiui tai įvertina.
