Tik sužinojusios, kad vienoje laidoje teks dirbti dviese, Daiva ir Nomeda ėmė nuogąstauti, kad dviems moterims tilpti vienoje laidoje bus sunku. Tačiau dabar moterys tikina, kad šis nepatogumas baigia visai išnykti.
Kaip manote, kuo viena nuo kitos skiriatės kaip laidos vedėjos ir kuo viena kitą papildote laidoje?
Daiva: Mano galva, Nomeda už mane yra aistringesnė ir temperamentingesnė. Aš esu ta lėtoji poros dalis. Kaip mes kalbiname pašnekovus, Nomedai yra labiau įdomūs temos psichologiniai aspektai, o man yra įdomiau pačios žmonių istorijos. Prieš laidą visados apsitariame, kas vienai įdomu ir kas kitai. Mes visus dalykus matome labai panašiai, bet aspektai visados išsiskiria, vienai įdomesnė viena pusė, kitai – kita.
Nomeda: Mes tikrai skiriamės. Susitikome visai neseniai, prieš tai buvome tik pažįstamos. Tam tikrą atspalvį žmonėms duoda aukštasis išsilavinimas ir visokių knygelių skaitymas. Manau čia ir reikėtų ieškoti mūsų panašumų ir bendradarbiavimo galimybių. Pradžioje buvo ir temperamento neatitikimų, bet tai yra normalu. Mums su Daiva sekasi vis geriau, vis komfortiškiau, mano galva. Neseniai su Daiva dėl to ir pasidžiaugėme.
Ar jums dviems nesunku išsitekti vienoje laidoje?
Daiva: Dviems vedėjoms visados yra sunkiau negu vienai. Poroje esu dirbusi radijo stotyje „Radiocentras“, man labai dažnai dviese tenka vesti įvairius renginius. Dirbti tiesioginiame eteryje arba renginyje dviese lengviau – kai pora susidirba, partnerį galima suprasti iš pusės žodžio. Televizijos laidoje taip nėra, čia laikas labai limituotas, norime, kad liktų tiesioginio eterio įspūdis – iškirptų dalykų lieka labai nedaug. Galbūt kai dirbsime kaip laikrodis, gal išeisime ir į tiesioginį eterį (juokiasi). O dabar į tą laiką tenka sutilpti dviems.
Nomeda: Kadangi taip atsitiko, kad sutikau su aplinkybėmis, kad laidą taip pat ves ir Daiva, tai aš nebegaliu nė vieno žodžio sakyti. Aš iš pat pradžių maniau, kad dviems vedėjoms laidoje vietos yra per mažai ir dabar taip galvoju. Tačiau tai įdomu, nes mes priverstos suktis iš situacijos. Man tai gera dresūra, nes aš apskritai nelinkusi leisti pasisakyti žmonėms. Visą laiką aš buvau solistė, bet reikia mokėti dirbti ir komandoje. Šiuo atveju paaiškėja visi mano trūkumai, pavyzdžiui, peržiūrėjau laidos apie įsivaikinimą įrašą ir pastebėjau, kad mano susireikšminimas ir karštligiškumas man nepadeda. Turiu žiūrėti į savo klaidas, kad jų išvengčiau ateityje. Nemanau kad ateis toks laikas, kai žiūrėdama į save ekrane galėsiu mėgautis.
Tikriausiai kūrybinių ginčų jums išvengti nepavyksta?
 |
| D.Tamošiūnaitė-Budrė. |
Daiva: Galbūt anksčiau tų ginčų būdavo, o dabar tai draugiški pasitarimai, pasišnekėjimai. Ta tema, kuria mes kalbėsime eteryje, visados su Nomeda nuoširdžiai išsišnekame, išsiaiškiname, ką ta problema mums reiškia. Jau nufilmavome laidą, kurioje kalbėjome apie kankinamus gyvūnėlius. Iš Nomedos neseniai sužinojau, kaip ją nervina jos kaimynė, kuri kasdien varo savo šunelį į būdą, kai Nomedos šunelis tuo metu laisvai laksto kieme. Kol ruošiamės temai išsiaiškiname beveik visus šeimyniškus reikalus (šypsosi).
Nomeda: Aišku, kad pasitaiko, net tarp mūsų su Mariuku (Nomedos vyro Mariaus Jonučio – aut. past.) pasitaiko (juokiasi). Tarp visų kuriančių žmonių, kurie dirba kompanijoje pasitaiko kūrybinių ginčų, ir tai yra normalu.
Laidose neretai nagrinėjate ir skaudžias temas, tokias kaip organų donorystė, abortai, paauglių sužvėrėjimas. Ar besiruošdamos laidoms esate priversto išgyventi ir pačios?
Daiva: Kai nufilmuojame sunkią temą, aš dar parą ja gyvenu. Aš išgyvenu po, o Nomeda, man rodos, labiau išgyvena prieš laidą. Aš esu santūresnė, ateinu susimobilizavusi, o išgyvenimai ateina vėliau, kaip sulėtintame kine.
Nomeda: Aišku, kad aš išgyvenu. Aš labai linkusi sukrauti sau daugybę galvosūkių, ieškau sprendimų, atsakymų, man viskas kirba, esu emocionali. Mano manymu, abejingai kokia nors tema kalbantis žmogus yra tiesiog pinigų uždirbėjas. Pinigams užsidirbti yra ir kitokių būdų. Dar noriu pabrėžti, kad svarbiausia laidoje grandis yra redaktoriai, prodiuseris, kurių požiūris yra labai svarbus. Dažnai laidų vedėjai ateina vesti laidos kaip jau pabaigto produkto, o aš labai mėgstu dalyvauti laidos kūrimo procese, kartu ieškoti temų. Tik nežinau, ar mano dalyvavimas daugiau padeda, ar trukdo (juokiasi).
Kuri laida jums sukėlė skaudžiausių išgyvenimų?
Daiva: Man buvo labai jautri transplantacijos tema. Laidoje pasirodė dalyviai, kurie yra gyvi kitų, nepažįstamų žmonių dėka. Dalyvavo ir tie, kurie tik laukė organų persodinimo ir jų likimas priklausė nuo to, ar atsiras donoras. Buvo labai graudu. Ten dalyvavo ir mama, kurios mažam vaikeliui reikia inksto, o gydytojai sako, kad tokiems mažiems vaikams jie negali persodinti organų. Ši situacija labai beviltiška. Po laidos apsikabinusios su ta mamyte paverkėme. Ta laida man buvo labai skaudi ir gaila, kad ne tiek daug žmonių ją žiūrėjo, kiek norėjosi. Jei problemos nėra mūsų kieme, atrodo, kad ji toli ir mūsų ji neištiks.Turbūt toje laidoje visus erzinau, nes man atrodė, kad Daiva užduoda ne tą klausimą, ne ten nukreipia pokalbį. O kas daugiausiai kliudė laidoje? Tik aš pati. Kitą kartą atrodo, kad turi būti mažiau emocijų, bet baisu likti abejingam.
Nomeda: Sunkiausia save sukontroliuoti buvo laidoje apie įvaikinimą. Man tai labai aktuali tema, labai norėjau daug visko pasakyti. Turbūt toje laidoje visus erzinau, nes man atrodė, kad Daiva užduoda ne tą klausimą, ne ten nukreipia pokalbį. O kas daugiausiai kliudė laidoje? Tik aš pati. Kitą kartą atrodo, kad turi būti mažiau emocijų, bet baisu likti abejingam. Eterį užimti tik tai šiaip sau – apmaudu, man norisi, kad iš viso to būtų ir prasmė. Kartais iš to didelio noro pridirbu nesąmonių, kartais – šis tas pavyksta.
Ką manote apie vieną iš laidos temų – abortus: ar tai legalizuotas nusikaltimas?
Daiva: Nesakyčiau, kad tai yra nusikaltimas. Tai yra labai blogas dalykas, bet moterys turi turėti tokią teisę. Mes visko laidoje dar neišsakėme. Kaimyninėje Lenkijoje abortai yra uždrausti, bet iš ten mergaitės važiuoja į Kaliningrado sritį, ten kur abortai legalu, arba ryžtasi kriminaliniams abortams. Jos dar nemoka gyventi kitaip, gyventi su kontracepcija.
Nomeda: Aš manau, kad tai yra moters valia pasirinkti, nes yra daug įvairių situacijų, dėl kurių gali taip atsitikti, jog moteris yra priversta priimti tokį sprendimą. Gyvybė yra nežmoniškai brangus dalykas. Laukdamasi Dovo išgirdau visokių atsiliepimų, kad galiu susigadinti gyvenimą, kad tai gali pakenkti mano mokslams, bet aš žinojau, kad išvalymas gali baigtis labai fatališkai – po jo galima išvis nebesusilaukti vaikų. Mergaitė nuo mažens turi būti ugdoma taip, kad suprastų šitokio poelgio pavojų, moralinį aspektą.
Kaip vertinate Lietuvoje veikiantį įsivaikinimo mechanizmą?
Daiva: Kiek man teko pačiai išgirsti ir suprasti, tas mechanizmas nėra tobulas. Aš nesuprantu to, kad užsieniečiams įsivaikinimas yra apsunkintas. Nesvarbu iš kur yra ta šeima, kuri nori įsivaikinti paliktą vaikelį, svarbiausia, kad to vaikelio lauktų mylintys vaikai ir namai. Pasigirsta balsų: „neatiduosim Lietuvos vaikų!“ Palaukit! Jeigu patys nesugebat normaliai pasirūpinti tais Lietuvos vaikais vargstančioje ir skurstančioje šalyje, tai kodėl jūs tiems vaikams neleidžiate būti laimingiems? Vaikas savo gyvenimą gali nugyventi kitur. Mes vis labiau kosmopilitėjame, bet iš kur šitas keistas požiūris?
Nomeda: Visko čia esama. Labai daug esu girdėjusi apie konkrečias pinigų sumas, kurias moka žmonės, norintys įsivaikinti. Jeigu tai tiesa, tai yra tragedija ir kažkas turėtų pasirūpinti, kad to nebūtų. Tai yra neetiška, nes vaikai nėra ir neturėtų būti perkami. Kita vertus, aš manau, kad vaiko įvaikinimo procedūra neturėtų būti lengva, nes šis žingsnis turi būti labai gerai pasvertas. Auginti vaiką – labai didelė atsakomybė. Lietuviai neskuba įsivaikinti. Aš tikiu, kad vėliau žmonės nebemanys, kad tai yra didvyriška ir reikia būti herojumi, norint įsivaikinti ir padėti kitiems taps norma.
Ar pasitikite Lietuvos teisėsauga, ar kreiptumėtės į policiją, jei būtų nuskriaustas jūsų vaikas?
Daiva: Kreipčiausi. Negaliu pasakyti, kad pasitikiu šimtu procentų, bet... Kalbėti šita tema man baugu ir nejauku, bet aš bandau įsivaizduoti, kad jei man taip nutiktų, aš turėčiau mažytį išskirtinumą – nes kreiptųsi laidų vedėja Tamošiūnaitė, kurios vaiką nuskriaudė. Jeigu man yra nejauku, turinčiai tą pranašumą, tai kaip turėtų būti nejauku dėl savo vaikų nežinomai Tamošiūnaitei, gyvenančiai kuriame nors šalies rajone?
 |
| N.Marčėnaitė. |
Nomeda: Žinodama visą sistemą, ne kartą kalbinusi prievartautas mergaites, prieš apsispręsdama tokioje situacijoje aš labai pagalvočiau. Prievartautos mergaitės sakė, kad apklausose jautėsi kaip dar kartą prievartaujamos, nes buvo verčiamos be psichologo pagalbos kelis kartus atsakyti į tuos pačius klausimus. Aš tikiuosi, kad ateityje bus galima pasitikėti teisėsauga. Lietuvoje buvo tokių atvejų, kai mergaitę išprievartavo policininkas ir dar vienas neseniai paaiškėjęs faktas, kad tą patį padarė greitosios pagalbos medikas. Tai kuo tada galima pasitikėti? Jei taip atsitiktų mano vaikui, kreipčiausi į psichologus, kad vaikas kuo greičiau pamirštų tą nemalonų įvykį.
Kaip manote, kodėl aplinkui tiek daug sužvėrėjusių paauglių, kurie siaučia kapinėse, muša senukus ar kankina gyvūnus? Kaip spręsti šią problemą?
Tie vaikai, kurie nebuvo glostomi, atsinešė piktumą, svetimumą, vienintelį suvokimą, kad jiems reikia kažkokiu būdu išgyventi šiame pasaulyje. Neįsivaizduoju kiek laiko reikia sušildyti tokį žmogų. Kažkas turi būti daroma, bet šiuo metu mums labiau rūpi gripas, pensijos, motinystės pašalpos ir visa tai liks kažkelintoje vietoje.
Daiva: Mes turime kalbėti ne tik apie tuos sužvėrėjusius paauglius. Suaugusiųjų pasaulis šiuo metu yra labai susvetimėjęs ir piktas. Jeigu paaugliai yra pikti, vadinasi, savo laiku jie negavo meilės ir niekas jų to nepamokė. Jeigu vaiko pasaulis yra internete, jį gali riboti tėvai. Problemos negalima išspręsti nei per vieną dieną, nei per vienerius metus. Tie vaikai, kurie nebuvo glostomi, atsinešė piktumą, svetimumą, vienintelį suvokimą, kad jiems reikia kažkokiu būdu išgyventi šiame pasaulyje. Neįsivaizduoju kiek laiko reikia sušildyti tokį žmogų. Kažkas turi būti daroma, bet šiuo metu mums labiau rūpi gripas, pensijos, motinystės pašalpos ir visa tai liks kažkelintoje vietoje.
Nomeda: Dėl šios problemos kalta aš, jūs, mes visi. Mes taip auginame savo vaikus. Mūsų visa visuomenė dėl to kalta ir turime dėl to prisiimti atsakomybę. Neseniai filmavome laidą apie įvykį, kurio metu nuo tilto buvo numestas šuniukas. Tai yra košmariškas įvykis ir manau, kad pirmiausia tai yra vieno žmogaus drama – kaip suprantu, jis yra recidyvistas, nes nusikaltimus daro vieną po kito. Tai pražiopsotas žmogus, nes jam tik 22 metai. Kas turi nutikti, kad žmogus taip pasielgtų? Internete pasipylė komentarai, kad reikia tą žmogų patį numesti nuo tilto ir pažiūrėti, kaip jis kankinasi. Aš tikiu, kad 90 procentų žmonių to nedarytų, bet tai taip pat yra agresija. Tai kova už humanizmą nehumaniškomis priemonėmis ir ar ji gali turėti rezultatų? Niekada!
Šią problemą reikia spręsti nuo mažens. Vaikai neužauga savaime. Puolame daryti karjeros, nebendraujame su savo vaikais. Kaip jiems sužinoti, kas yra gerai? Kai mokykloje ima siautėti mano vaikai, aš vis susimąstau, ką darau ne taip, ką praleidau, kad mano vaikas mano, jog jam galima taip elgtis?
