Jūsų kasmet organizuojamos švaros akcijos „Darom“ tikslas – ne tik iškuopti šiukšles?..
Mūsų projekto idėja – skatinti žmones būti atsakingesnius ne tik aplinkai, bet ir vienas kitam. Kaimynui blogai – padėk. Argi taip sunku? Gerumas juk nieko nekainuoja. Kai reikės pagalbos, pats sulauksi iš šalies. Darydami kažką gera ir naudinga, mes keičiame ne tik save, bet ir aplinką. Šiemet balandžio 17 dieną bus surengta trečioji švaros akcija „Darom 2010“. Netingėkite, prisidėkite ir jūs! Registruokitės internetu www.mesdarom.lt ir tapkite akcijos nariu.
Ar per tuos trejus metus pasikeitė žmonių požiūris į gamtą?
Labai. Pastebėjau, kad žmonės tampa sąmoningesni. Paskubomis surengtoje pirmojoje akcijoje per visą Lietuvą dalyvavo šeši tūkstančiai dalyvių, o pernai jau susirinko daugiau kaip 70 tūkstančių. Spėju, kad galėjo būti ir šimtas tūkstančių, nes nemažai žmonių atvyko iš anksto neužsiregistravę internetu. 2009 metais per akciją „Darom“ iš sutvarkytų viešųjų erdvių per visą Lietuvą buvo surinkta ir išvežta apie 12 tonų šiukšlių.
Džiugu, kad vis dažniau gali pamatyti praeivį, kuris nepraeina abejingai pro šiukšlę. Netingi pasilenkti ir pakelti. Vienas pakėlė šiukšlę, antras, trečias gal jau nenumes, susigės. Dideli dalykai prasideda nuo smulkmenų...
Kada užsikrėtėte šios akcijos idėja? Nuo ko viskas prasidėjo?
Užkrėtė estai – jie pirmieji pradėjo rengti tokias akcijas. Išgirdę apie tai mes, keli entuziastai, susidomėjome. Pasirodo, Estijoje šią idėją pasiūlė keli milijardieriai, susėdę prie alaus bokalo. Galima sakyti, tai buvo sutartis tarp naujų pažiūrų verslininkų ir žaliųjų idėjas palaikančio politiko. Tais metais buvo stagnacija versle, tad verslininkai turėjo laisvo laiko, pinigų ir ryšių, kad paskleistų šią puikią idėją. Estams buvo kur kas lengviau organizuoti akciją, nes turėjo gerų rėmėjų. Juos parėmė pasaulio interneto komunikacijos kompanijos „Google“, „Skype“. Be to, prisidėjo ir valdžia. O rengiant tokias akcijas informacija neįkainojama.
O jūs turite rėmėjų?
Ne, iš valstybės negauname nė cento. Ir rėmėjų nelabai turime. Beveik viską organizuojame savo lėšomis. Vien telefonu, nes tenka daug bendrauti su įvairių Lietuvos miestų koordinatoriais, prakalbu už 300–400 litų. Benzinui, važinėdamas iš vieno Lietuvos miesto į kitą akcijos reikalais, išleidžiu apie 500 litų. Tiesa, pernai mus parėmė prekybos tinklas „Iki“: skyrė šiukšlių maišų ir vienkartinių pirštinių už 250 tūkstančių litų. Šiemet krizė, kol kas niekas nepasisiūlė padėti. Aplinkos ministerija skyrė 40 tūkstančių pirštinių, bet tai – tik lašas jūroje.
Tad visus dalyvius, kurie susirinks į švaros akciją, raginame atsinešti po šiukšlių maišą ir pirštinių porą. Vis dar tikimės, pasvajojame, gal kuri nors telekomunikacijų bendrovė („Omnitel“ ar „Bitė“) pasiūlys nors keletą valandų nemokamų pokalbių. Būtume dėkingi, jei per akciją kas nors paremtų ir dalyviams nemokamai atvežtų arbatos, sausainių.
Ką atsakytumėte tiems, kurie nepratę ką nors daryti neturėdami iš to naudos? Dirbate iš idėjos?
Man tai – didžiulis malonumas. Vienam malonumas vakarą praleisti prie televizoriaus su skardine alaus, kitam – žaisti krepšinį, skaityti ar prisipirkti nereikalingų daiktų. Kaip sakoma, kiekvienam savo. Man smagu daryti gerą darbą nelaukiant jokio atpildo, jokio atlygio. Dėl bendros idėjos pernai išleidau apie dvylika tūkstančių santaupų. Ir labai gerai jaučiausi. Be to, ši akcija suvedė su daugybe įdomių žmonių. Argi tai ne vertybė?! Nesu iš tų, kurie vis verkia, jog viskas blogai, bet nė pirštelio nepajudina, kad ką nors pakeistų. Man toks požiūris nepriimtinas.
Dabar visi pamanys, kad esate studentas milijonierius...
Šalia studijų dar dirbu gidu. Kad nereikėtų prašyti pinigų iš tėvų. Pernai neblogai užsidirbau. Giminės, aplinkiniai iš manęs juokiasi, nes, anot jų, mėtau pinigus į balą. Tačiau seniai nekreipiu dėmesio, nes tai – mano gyvenimas. Automobilis ar namas man ne vertybė. Daug svarbiau prasmingai ir įdomiai gyventi. Jei ir būčiau milijonierius, ko gero, visus pinigus leisčiau įvairioms akcijoms ir dar kelionėms. Mėgstu keliauti, pažinti pasaulį...
O kur studijuojate?
Vilniaus universitete studijuoju teisę. Tiksliau, ketvirtame kurse buvau išmestas, nes organizuodamas akciją „Darom“ pritrūkau laiko pasirengti egzaminams. Prieš akciją tiek reikalų, kad miegu vos po 5–6 valandas. Tačiau nesiskundžiu, nes idėjos „veža“. Man patinka tai, ką darau. Išmetė, ir vėl priims. Mokslai niekur nepabėgs. Noriu baigti teisę, nes mūsų valstybėje be teisinių žinių toli nepajudėsi – apdums akis. Šios žinios pravers bet kurioje gyvenimo srityje. Dar mokausi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, esu antrame kurse.
Iš kur tokia altruistiška meilė gamtai?
Vaikystėje norėjau tapti miškininku, studijuoti biologiją. Niekada nebuvau abejingas gamtai. Gal buvau dešimties, kai sykį ištraukiau apie dvidešimt brakonierių tinklų ir sudeginau. Tadaatostogavau pas močiutę, tai žmonės subėgę grasino, kad jos trobą padegs. Matyt, toks jau esu iš prigimties. Kas rytą atsikėlus pirmoji mintis būna, ką dar gero galėčiau padaryti.
Man didelis autoritetas yra tėtis. Jis dalyvauja politikoje, tačiau stebina jo sąžiningumas, nes visi žinome, kad politika ir sąžinė nelabai suderinama. Dėl to tėtis yra ne kartą nukentėjęs, bet savo principų neišsižada. Abu mano tėvai iš profesijos yra gydytojai (esu kilęs iš Alytaus). Jie man – puikus pavyzdys. Beje, visą šeimą (turiu dar du brolius ir sesę) užkrėčiau ekologijos idėjomis. Mama jau prieš metus pradėjo rūšiuoti šiukšles.
Ar įmanoma visai ekologiškai gyventi mieste? Daugelis mano, jog viskas taip užteršta, kad nebėra kelio atgal...
Jeigu kiekvienas manys, kad neįmanoma nieko pakeisti, situacija tik blogės. Lengviausia įkišti galvą į smėlį it stručiui ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Manyčiau, pirmiausia reikia pradėti keistis pačiam, o ne pulti kaltinti kitų, valdžios, kad kažkas kažko nepadaro.
Argi sunku surūšiuoti šiukšles, nusinešti tą patį krepšelį į parduotuvę, o ne kiekvienąsyk pirkti naują. Argi sunku nelaužyti stendų, nemėtyti šiukšlių, kur papuolė, ar pakelti numestas. Ar ne geriau išaugtus, senus drabužius ne išmesti į konteinerį, o atiduoti labdarai.
Svarbiausia – pastangos. Ir aš nesu šventuolis. Būna, kartais ne visada ir šiukšles surūšiuoju, bet visada nešuosi maišelį į parduotuvę. Be to, nebūtina visko dėti į polietileninius maišelius kaip kad daugelis įpratę. Kuo mažiau vartosime, tuo geriau bus gamtai ir mums patiems.
Perkate tik ekologiškus produktus?
Jeigu atvirai, maistui didelės reikšmės neteikiu. Stengiuosi kuo dažniau produktus pirkti iš ūkininkų, kurie naudoja mažiau chemijos. O parduotuvėse ne visada esi garantuotas, kad produktas su užrašu „organinis“ tikrai bus natūralus, be chemikalų. Pas mus dar labai daug apgavysčių...
Turbūt rengiant švaros akcijas įvyksta įvairiausių nutikimų...
Kartais žmonės klaidingai supranta mūsų akcijos idėją. Pernai viena močiutė paskambino ir pasipiktinusi sako: „Aš išsišlaviau savo kiemą, padėjau maišą prie tvoros, bet taip niekas tų šiukšlių ir neišvežė. O žadėjo.“ Noriu visus perspėti, kad per akciją yra valomos ne privačios, o pasirinktos viešosios erdvės (parkai, miško teritorijos, paupiai ir pan.). Esame sutarę su miestų ir rajonų seniūnijomis, savivaldybėmis, kad akcijos dienomis (balandžio17–20) sąvartynai priims šiukšles nemokamai. Savanoriai maždaug šešiasdešimtyje miestų ir miestelių aplinką tvarkys iki 14 valandos, o paskui centralizuotai iš pažymėtų vietų bus gabenamos šiukšlės. Bet tai nereiškia, kad žmonės tuo metu galės nemokamai į sąvartyną vežti senus televizorius, šaldytuvus ar kitokias atliekas. O kad kiekvienas apsikuopia bent savo aplinką, kiemą, irgi gerai. Bet tokiu atveju šiukšlių išvežimu žmonės turi pasirūpinti patys.
