Šiomis dienomis pagrindinė serialo „Naisių vasara“ aktorė jau gimtuosiuose Šiauliuose. Po Tbilisyje praleisto daugiau nei mėnesio tenori būti su šeima: trejų dukryte Ieva, draugu Sauliumi. „Aplankysiu tėvus, susitvarkysiu būtinus reikalus ir laiką leisiu su jais“, – planavo dar būdama Gruzijoje.
Į šią šalį ji grįžti dar turės. Ir visai netrukus – juk be svarbiausios veikėjos – šiurpų nusikaltimą Lietuvoje mačiusios, dėl to išvykti svetur turėjusios architektės Daivos sustotų visi darbai. Galbūt tada, kai atšils ir Lietuvoje, ir Gruzijoje, į Tbilisį išsiruoš ir Saulius su mažąja Ievute.
– Gavusi pasiūlymą filmuotis „Vyno kelyje“ ilgai svarstei? Juk buvo aišku, kad teks daug dirbti Gruzijoje.
– Kai tik pasisuko kalba apie šitą vaidmenį, pagalvojau: „Oje, nežinau, nežinau...“ O Saulius iškart: „Aišku, kad gerai. Varyk!“ Tad išvažiavau ramia širdimi. Atsisakyti tokio pasiūlymo, kai tam yra sąlygos, būtų nesąmonė. Tikrai turėsiu ką prisiminti, liks įspūdis, didžiulė patirtis. Prabėgo mėnuo, ir viskas – atsirado jausmas, kad čia mes jau gyvename. Tik Ievuškės tiek laiko dar niekada nebuvau palikusi... Ieva liko su Sauliumi. Jis – labai geras, rūpestingas. Juk vienam vyrui likti su vaiku ir dar šunimi taip ilgai – jau tikrai šis tas...
– Tbilisyje esi pirmąkart. Kokį įspūdį tas miestas paliko?
– Nusileido lėktuvas apie penktą valandą ryto. Tiek daug šviesų dar nesu mačiusi. Važiavome su kolege Renata Kutinaite ir aikčiojome: „Matai, kaip čia gražu! O čia!“ Galvojau: „Vau, kur mes pakliuvome?..“ O atsikeli ryte, nebėra tų lempučių, pamatai visus pilkus pastatus. Kai kurie – taip įdomiai pastatyti: viename aukšte kambarys įrengtas visiškai, o kitas, aukštu žemiau – be vienos sienos. Kontrastas tarp naktinio ir dieninio Tbilisio didžiulis, net truputį šokiruojantis.
Šokas buvo ir dėl eismo. Kai pirmą kartą mane vežė į biurą, sėdėjau įsitempusi ir galvojau: „Dabar tikrai kur nors atsitrenksim, kas nors duos į šoną, ir manęs sveikos nenuveš.“ Žiūriu: dvi eismo juostos, o jie ten sustoję penkiese – penkios mašinos... Bet laikui bėgant prie visko pripranti. Praėjo kelios savaitės ir mes jau, žiūrėk, gatves kertam taip, kaip gruzinai.
Kai su Renata atskridome, filmavimo komanda čia gyveno jau tris savaites. Ir tas mūsų entuziazmas: „O kur šįvakar po darbo eisime?“, jiems atrodė keistokas. Mes tarsi pamiršę, jog dar visas mėnuo laukia čia, puldinėjome, raginome, juos tempėme, atrodė, kad nieko negalima atidėti rytojui. Praėjo kelios savaitės, pati matau: po darbų norisi tik į parduotuvę ir namo. Juk kiek galima po miestą vaikščioti?
Dienos čia visos vienodos. Neskirstėme jų į „pirmadienius“, „trečiadienius“, o tik pagal planuotes: šiandien filmuojame tą, rytoj – aną. Ir prisiminti, ką, pavyzdžiui, veikei užvakar ar vakar, labai sudėtinga. Nuo pirmos dienos neapleidžia jausmas, jog tikrai esame čia jau seniai. Turbūt todėl, kad ne namie gyveni. Laikas sustojęs savotiškai. Tarsi Lietuvoje viskas eina į priekį, o tavo gyvenime kažkokia pauzė.
– Kuo gruzinų kolegos kitokie nei lietuviai?
– Kolegos – profesionalai. Tik gal jie labiau teatrališki, dramatiniai – serialui to lyg per daug, bet greičiausiai ekrane viskas atrodys gerai. Juk visi pagal tas pačias taisykles, nuostatas mokėsi. Dauguma jų čia – didžiulės žvaigždės. Kai susipažįsti, bendrauji paprastai, bet per vakarėlį restorane stebėjau, kaip panos į juos žiūri, autografų prašo. Paskui ir patys matėme, kad juos per televiziją nuolat rodo.
Na, o kuo kitokie?.. Ne tik kolegos – visi čia niekur neskuba. „Parūkom? Parūkom! Atsigeriam kavos? Atsigeriam! Vėl parūkom? Paskui gal einam nusigrimuoti?..“
– Išties gruzinai labai daug rūko. Ir visur.
– Iš pradžių per bendrą balių bandėme auklėti: bent jau prie stalo nerūkykit, paeikit nors du žingsnius į šoną, nes žmonės šalia valgo. Kai kurie paeidavo, kai kurie – ne. Jie juk taip įpratę, jiems normalu. Čia net kirpykloje kirpėjos rūko darbo metu. Rimtai! Kerpa ir pučia dūmus į veidą. Mūsų filmavimo grupės vyrai nuėjo kirptis ir buvo pritrenkti. Bet tikrai Gruzijoje nėra blogai. Tiesiog – kitaip.
– Kokia ta tavo herojė Daiva Mėlynauskaitė?
– Ji – drąsi pana, bent jau kol gyveno Lietuvoje, žinojo, ko nori. Kūrybinga, ryžtinga. Paskui, kai atvyksta į Gruziją, sutrinka. Lietuvoje patyrė didžiulį šoką, čia, svetimoje šalyje, liko visiškai viena. Tada pasibaigė visi drąsumai. Ji čia tiesiog gyvena: susitinka su įvairiais žmonėmis, netyčia įsipainioja į įvairias istorijas – taip pat ir meilės, susiranda artimą draugę gruzinę. O kaip bus toliau, nežinau. Bus taip, kaip sumąstys scenarijų rašantys Edvinas Kalėda ir Aka Morchiladze – jis puikiai išmano gruzinų papročius, elgesio niuansus, užtat įpina tai atspindinčių momentų.
– Ir kurie momentai labiausiai stebino per daugiau nei mėnesį Tbilisyje?
– Gal tas šeimos kultas, kad brolis seseriai yra viskas. Ir seriale filmavome istoriją, kai brolis sesei vadovauja, kaip gyventi, ką daryti, ką mylėti, ko – ne. Iš tikrųjų atrodė labai keista. Juk suaugusi moteris, ką nori, tą ir daro. Dar buvo užrašyta scena, kai įpykęs vyras daužo vyno butelius, bet nefilmavome – patys gruzinai sakė, kad tokių dalykų šiandien nebevyksta, taip būdavo anksčiau. Apskritai prieš kokius devynerius metus ten būdavo visko – ir su kinžalais kišenėse žmonės vaikščiojo. Sakė, jog tada man būtų buvę pavojinga čia, nes nebūtų buvę jokių „labas, koks tavo vardas“, o tiesiog „man patikai, būsi žmona, negrįši į jokią Lietuvą“. Dabar, pripažįsta patys gruzinai, jie gerokai civilizuotesni.
– Bet turbūt tai nepakeitė amžinų dalykų: pietiečius baltaplaukės vis tiek traukia kaip magnetas. Ir tave, tokią šviesutę, gražią, nuolat besijuokiančią, čia turėtų varstyti ilgesingais žvilgsniais?
– Girdėjau sakant, kad į mane čia žmonės žiūri. Kai išėjome su Renata pasivaikščioti į miestą, girdėjome replikų „oij, kokoje krasivoje devuški“. Bet nekreipdavome dėmesio – juk jei pradėsi reaguoti, bendrauti, gali turėti bėdos. Nuėjome į kavinę, atsisėdome. Padavėja atnešė chačapurių. Sako: „Tas staliukas jus vaišina.“ Apsidairėme: sėdi ten du vaikinai. Pamojavo. Abi susigūžėme: „Dabar bus...“ Netrukus gavome jau apmokėtą sąskaitą. Priėjo vienas iš vaikinų: „Matau, esate ne vietinės. Gruzinai jus sveikina. Skanaus ir gero vakaro.“ Apskritai su jokiu didesniu akibrokštu čia nesusidūriau.
Gruzinai tikrai labai myli svečius. Kartais net baisu prašyti paslaugos, nes niekas pinigų už tai neima. Nekart sakiau, kad šitaip daryti negalima ir nereikia, bet vietiniai nenori girdėti: „Ką tu kalbi?! Kokie pinigai!“ Ir tą sakydami mosikuoja delnu sau palei smakrą – mes jau tą judesį taip pat įvaldėme (juokiasi). Stilistė pirmomis darbo ten dienomis atnešė man batus. Mano rusų kalba tuomet dar buvo minimali.
Paprašiau Renatos, kad išverstų, jog tie batai – tiesiog mano, super, juos tikrai pirktų ir mielai dėvėtų ne tik serialo herojė, bet ir aš, Agnė. Sako: „Kai baigsis filmas, turėk juos.“ Ir viskas, kai tik pasakai, kad patinka, jie atiduoda. Mūsų darbų planuotoja Daiva taip netikėtai gavo dovanų rankinę, nes, pamačiusi administratorę Dali, pagyrė, jog jos krepšys labai gražus ir stilingas. Dali iškart: „Nori? Rytoj išsikraustysiu daiktus ir atnešiu.“ Ir faina, ir nepatogu.
Visa mūsų komanda čia puiki. Dauguma dirbę kine, mokęsi ar patirties gavę Maskvoje. Na, o lietuvių kompanija dar ir sava – su keletu jų esame susitikę filmuojant „Naisių vasarą“, jie pažįsta mane kaip nuluptą, aš juos – taip pat. Visi kiti irgi šaunūs, labai gerai sutariame.
– Ir smagiai sau gyvenote savotiškoje komunoje – name ant kalno Tbilisio centre...
– Tomis dienomis, kai atvažiavote jūs, pirmame – moterų – aukšte gyvenau viena. Kitos išvykusios. Daugiau žmonių antrame aukšte, kur operatoriai, garsistas, režisierius Alvydas Šlepikas. Neturiu nei brolių, nei sesių, studijuodama negyvenau bendrabutyje, tai čia atsigriebiu – nuolat būnu tarp žmonių, įpratau viskuo dalytis. Kai tik grįžtame po darbo, visi kaip tarakonai išsilakstome į kambarius, susitvarkome reikalus, pabendraujame su Lietuva, o paskui vėl, žiūrėk, krūvoj. Tos mūsų vakarienės vienodai skanios, gausios, lietuviškos. Kas bulves skuta, kas česnakus lupa, indus plauna.
– Ką, be darbų, spėjai pamatyti?
– Paliko įspūdį lėlių teatras, buvau balete. Kolega pakvietė į Šotos Rustavelio teatrą, po spektaklio aprodė grimo kambarius. Didingas pastatas, viskas įdomu. Sėdėjome su Renata VIP ložėje. Juokėmės: kadangi nemokėdamos kalbos viską supratome, vadinasi, aktoriai dirba gerai. „Gaudėme“ žinomus žodžius: „labas“, „meilė“, „gerai“, „blogai“.
– Moki gruzinų kalba pasakyti „Aš tave myliu“? Seriale tikriausiai tai skambės ne kartą.
– Žinoma. „Me shen mikvarkhar“ (kvatoja). Kartą su Alvydu Šlepiku diskutavome, jog, jei išties egzistuoja reinkarnacija, aname gyvenime mes buvome gruzinai. Tikrai pamilau tą šalį. Su visais jos keistumais.
