Žvelgiant į jus atrodo, kad buvote iš tų gerų, klusnių mergaičių, puikiausiai žinojusių žodį „reikia“ ir niekam niekada nedraskiusių akių dėl savo norų... Esate palaidojusi svajonę?
Kartą – taip. Mokiausi Visagino kolegijoje siuvėjos-modeliuotojos specialybės, ruošdavome kolekcijas, jas demonstruodavome, važinėdavome į konkursus. Bet vis dažniau persmelkdavo nuojauta, kad tai tik mažas laiptelis į kažką įdomesnio. Dėstytojai ten buvo fantastiški – ypač vienas žmogus, kuris mums originaliai dėstė rusų literatūrą. Jis ir buvo tas, kuris išgirdęs, kaip skaitau kūrinių ištraukas, pasakė, kad pagalvočiau apie aktorystę ir apie teatrą. Mano šaknys – Sankt Peterburge, ten kelerius metus gyvenau vaikystėje, tad po trijų kolegijos kursų pirmiausia nuvažiavau į tenykštę Teatro akademiją. Tik neįvertinau vienos aplinkybės: jau buvau Lietuvos pilietė ir mokslas man, kaip užsienietei, būtų kainavęs labai brangiai. Prieš metus buvo miręs tėtis, mamai su trimis vaikais tai būtų buvusi nepakeliama finansinė našta. Ir savo svajonę turėjau palaidoti...
Buvo skaudu?
Žinoma, bet susitaikiau su likimu – grįžau tęsti mokslų kolegijoje. Ir tada maniau, ir dabar tebemanau, kad net nemalonūs gyvenimo įvykiai atsitinka ne šiaip sau: kiekvienas yra tam tikra pamoka. Tąsyk pagalvojau: matyt, ta didelė svajonė ne man, apsiramink, Aleksandra. Po metų nutariau studijuoti dizainą, bet mama atsitiktinai pamatė mažą skelbimuką laikraštyje: renkamas rusakalbių aktorių kursas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tiesą sakant, tuomet net nežinojau, kad Vilniuje yra tokia aukštoji mokykla. Buvau iš mažo miestelio... Ir širdis suvirpėjo: bandysiu!
Namie ruošiausi, o mama buvo ir žiūrovė, ir patarėja, ir didžiausia mano palaikytoja. Atvažiavusi pamačiau koridoriuje milžinišką minią stojančiųjų. Kai sužinojau, kad bus priimtos tik keturios merginos ir aštuoni vyrukai... Turėjau suvaldyti savo baimes. Įstojusi, atvažiavusi iš Visagino į Vilnių, ilgai jaučiausi kitokia nei kurso draugai: nebuvau tokia užsigrūdinusi kaip jie, daug mažiau savimi pasitikėjau. O dar visiškai nemokėjau lietuvių kalbos, privalėjau labai greitai ją išmokti...
Ir dabar turbūt gerokai skiriatės nuo savimi itin pasitikinčių karingų jaunų moterų, kurių visgi – dauguma. Tėvų genai?
Esu tokia – savotiška... Ir mama, ir tėtis, ir abu mano jaunesni broliai – visi mes labai skirtingi. Tėvai kažkada nusprendė, kad man reikia sportuoti, nes labai jau dažnai sirgdavau. Rimtai treniravausi, dešimt metų siekiau akrobatikos aukštumų, aišku, sustiprėjau ir visai nustojau sirgti. O muzikos mokyklą ir šokių būrelį lankiau savo iniciatyva. Tiesiog negalėjau sėdėti namie – man reikėjo veiklos: dar spėdavau ir lauke pažaisti, ir po medžius pasikarstyti, ir po statybas su draugais palakstyti. Vaikystėje nebuvau tokia rami, kokia galbūt dabar atrodau.
Visą Dovilės Štuikienės interviu su Aleksandra Metalnikova skaitykite balandžio mėnesio žurnale „Laima“.
 |
| Aleksandra Metalnikova |
