Pirmoje klasėje, kai visi jos klasės draugai susirengė stoti į tuometinę vaikų, „Lenino anūkų“ organizaciją – spaliukus, Hana pareiškė, kad šito nedarys. Kai jos paklausė, kodėl, mergaitė pareiškė, jog Chruščiovas (tuometinis Sovietų sąjungos vadovas) iš jos šeimos atėmė namą ir mašiną. „Mokytoja atlėkė pas mamą susiėmusi už galvos – jūs nemokykite mergaitės taip kalbėti, klius ir jums, ir mums, mokytojams, – prisimena Hana. – Mama tada jai pasakė: „Gali mokyti, nemokyti, ji visada turi savo nuomonę“.
Nuomonę mažoji Hana turėjo ne tik apie politinę situaciją, bet ir apie sukneles, kokias norėtų dėvėti. „Mama parnešė gražaus kaprono, gal nupirko, o gal kokia draugė davė iš siuntinio – anuomet jie kai ką pasiekdavo iš JAV, – pasakoja. – Aš pareiškiau, kad iš tos brangios medžiagos man turi pasiūti balerinos suknelę. Mama atsargiai bandė aiškinti, kad tokia suknelė gal nešiojimui nelabai tiks. Reikia pasakyti, kad ir vaikystėje buvau apvali, bet aš pareiškiau – arba balerinos, arba man nereikia jokios! Nusiraminau tik po gero pusmečio, kai Naujų metų šventei man pasiuvo snaigės suknelę iš baltos marlės“.
Suknelę iš amerikietiško kaprono Hanai mama vis dėlto pasiuvo. Ja apsirengusi mažoji Kauno halėje koncertuojantiems atlikėjams įteikdavo gėlių. „Kartą turėjau nunešti puokštę lenkų dainininkei Irenai Santor, – prisimena. – Matau, kaip ji man šypsosi, o aš su visa puokšte žingsniuoju tiesiai prie būgnininko, kuris man labiau patinka“.
Tiesumas ir aštri nuomonė Hanai nuolat atsirūgdavo. „Atsirūgsta ir dabar, žmonės nenori girdėti tiesos, – įsitikinusi. – Niekam tos tiesos nereikia, visi gyvena savo miražuose ir yra labai laimingi“.
