– Ilona, teatre ir scenoje esate daugiau, nei trisdešimt metų. Jūsų pastebėjimu, kaip kito žiūrovas per šį laikotarpį? Kas jam buvo svarbu anuomet ir dabar? Ko jis ieško teatre? Ką tikisi atrasti?
– Aš nemanau, kad žiūrovas kito kaip nors labiau, negu kito mūsų visa visuomenė. Jeigu mes įvertintume, kas įvyko per trisdešimt metų, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas vien technologijų dėka. Anksčiau gyvenome be mobiliųjų telefonų ir vienas kito ilgai negalėdavome surasti arba susisiekdavome kitais kanalais. Tuomet tempas ir bendravimas buvo visai kitoks. Dabar mes daug greičiau surandami. Vaikas, užaugęs skaitmeniniame amžiuje, kuriame vyrauja išmanioji komunikacija, yra išties kitoks žiūrovas, negu buvo prieš trisdešimt metų. Vaikai, kurie prieš trisdešimt metų buvo šešiamečiai ir dabartiniai šešiamečiai skiriasi. Ir šis skirtumas turbūt juntamas visose srityse, ne tik teatro žiūrovų atžvilgiu.
– Jūs esate mėgstama tiek tarp visai jaunų teatro gerbėjų, tiek tarp vyresnio amžiaus žmonių. Kas padeda išlaikyti populiarumą turint tokį platų gerbėjų ratą?
– Aš niekada nesiekiau populiarumo ir niekada neturėjau tokio tikslo. Kai man sako: „jūs tokia žinoma, jus taip dažnai rodo per televizorių.“ Man norisi atsakyti, kad tai nieko nereiškia, nes per kriminalinę apžvalgą nusikaltėlius irgi labai dažnai rodo per televizorių. Tai, kad tave rodo per televizorių, dar nenusako, jog darai kažką gero. Todėl būti atpažįstama ar žinoma man nėra prioritetas.
Ko gero, svarbu yra suprasti, kiek daug žmogus turi nuveikti per laiką, kuris jam duotas, kiek pastangų įdėti ir kiek visko sukurti. Ir ypač tai aktualu kūrybiniame darbe. Juk meno pasaulyje kiekvienas gali save atrasti: teatras atsako į filosofinius klausimus, dailė ir visos jos formos nuolat lydi mus, o muzika apskritai turėtų būti šalia visada...Todėl sakyčiau, kad šios meno formų galimybės yra neišnaudotos tiek ugdyme, tiek kasdieniniame gyvenime. Matyt sovietiniais laikais, kai menas buvo kontroliuojamas, muzikos mokytis galėjo tik ypač gabūs vaikai, nors mokslas jau seniai įrodė, kad visi vaikai gimsta vienodai gabūs ir vienodai imlūs, tik klausimas, ką mes su tuo darome gimus vaikui, ar išnaudojame jo potencialą jį ugdydami. Meno poveikis žmogui yra milžiniškas. Dirbti mene – tai didžiulė atsakomybė. Ne veltui menininkai vadinami sielos gydytojais.
– Jau aštuonerius metus realizuojate save ir kaip muzikos pedagogė. Ką pastebite, kokie yra šiuolaikiniai vaikai?
– Dirbant su įvairaus amžiaus vaikais ir jaunimu, mane labiausiai privertė sunerimti ne maži vaikai, o būtent vyresni – paaugliai, studentai. Kalbant apie mažus vaikus – taip, jie kitokie truputį, bet vis tiek jie yra dar gyvi, nekompleksuoti, gabūs, talentingi, muzikalūs, fantazuotojai. Jie visi dar išlaikę, ką ir prieš trisdešimt metų turėjo mažas vaikas – įgimtą kūrybiškumą. Tačiau vėliau jų kūrybiškumas, gabumai blėsta, jei mes jų nestimuliuojame. Ir tai yra tiek tėvų, tiek ankstyvojo ugdymo sistemos spragos. Taigi dirbdama su šiomis grupėmis, aš supratau, kad ugdymo procesą reikia pradėti ne nuo studentų, o būtent nuo mažų vaikų. Reikėtų orientuotis į vaiko ugdymą nuo pat gimimo. Buvo bandoma pradėti švietimo reformą nuo universitetų, bet aš galvoju, kol nebus sutvarkyta ikimokyklinio ugdymo sistema, tol visada bus problemų tolimesniuose etapuose – tiek mokykloje, tiek universitete, tiek žmogui suaugus. Todėl aš pasinėriau į ikimokyklinukų ugdymą. Ir čia, kaip bebūtų keista, skirtumas pasikeitusio laikmečio juntamas mažiausiai.
– Kaip kilo idėja rengti dirbtuves, kuriose kviestumėte šeimas „žaisti teatrą“ ir tokiu būdu ugdyti kūrybiškumą kasdienybėje? Kodėl kūrybiškumas apskritai, jūsų nuomone, šių dienų visuomenėje tampa būtina sąlyga sėkmei?
– Aš neišskirčiau šių dienos visuomenės. Esmė ta, kad žmogus šioje žemėje – vienintelis kūrėjas. Kaip tik kūrybiškumas ir atvedė iki to, ką mes turime šiandien: į tą situaciją, kurioje esame, tiek iš gėrio pozicijų, tiek ir visų problemų, kurias žmogus susikūrė būdamas kūrybišku. Nes kaip yra sakoma, jei žmogus nebūtų buvęs tinginys, jis nebūtų sukūręs televizoriaus pultelio. Bet yra ir daug problemų, kaip, pavyzdžiui, globalinis atšilimas, kas iš principo irgi yra žmogaus perteklinio kūrybiškumo pasekmės. Tik jeigu žmogus vien iš prigimintio polinkio į tinginystę tą pultelį atrado, tai kaip padaryti, jog tas kūrybiškumas neštų vien naudą mums ir kur kūrybą reikėtų nukreipti.
Grįžkim prie muzikos – aš galvoju, kad muzika yra visiškai neišnaudota vaikų ugdymui. Ypač pirminiuose raidos etapuose: nuo gimimo iki devynerių metų. Nes moksliniai tyrimai įrodo, kad būtent iki devynerių metų tik ir lavinami muzikiniai gebėjimai. Pradinėje mokykloje turėtų būti ypač daug muzikos, su muzika galima net matematikos mokytis. Ir geografijos. Ir daugelį kitų dalykų. Kaip pavyzdys, mes puikiai žinome, kad visi moka anglų abėcėlę todėl, kad ją dainuoja su dainele, o lietuvių abėcėlės nemoka, nes ji kalama „nuogu būdu“.
Kitas dalykas, žaidybinio teatro galimybės taip pat neišnaudotos. Galvodavau, ar dramos būreliai yra tinkami mažiems vaikams. Ko gero, blogai yra tai, kad vaikai išmoksta ten vaidinti. Daug domėjausi, studijavau vaikų žaidimo principus, buvimą scenoje, kol atradau visišką paradoksą, jog vaikams nereikia mokytis vaidinti, jie juk iš principo ir žaidžia teatrą visą vaikystę. Įsivaizduojama situacija, sumodeliuojami vaidmenys: „va, tu būk mama, aš būsiu tėtis“. Jie kuria situacijas, improvizuoja teatrą. Kodėl jie tai daro? Jie modeliuoja situacijas ir tokiu būdu mokosi gyventi, spręsdami sau rūpimus klausimus, ką turės gyvenime išspręsti: eina į parduotuvę, pykstasi, kažkas žūsta, vyksta karai, berniukai kariauja žaisdami. Tai vyksta pasąmoninėje erdvėje ir tai nėra sąmoningas veiksmas ketverių metų vaikui: „aha, čia man reikia pažaisti namus, kad aš žinočiau, kaip man užaugti“.
Vėliau, kai vaikas užauga ir tampa suaugusiuoju, jis jau nebežaidžia, bet, pavyzdžiui, eina į teatrą, žiūri filmus, skaito knygas, – toliau fantazuoja, tas situacijas permodeliuoja, ieško atsakymų.
O kalbant apie muziką, tai jos irgi labai trūksta šiuolaikiniams vaikams, mamos jiems nebedainuoja. Nebėra įpročio dainuoti. Neprabėgo nei šimtas metų, o dainos užmirštos... Mano vaikystėje, kuomet leisdavau vasaras pas močiutę, kiek būdavo dainuojama. Mamos pusbroliai susėsdavo vakarais ir penkiais balsais užtraukdavo. Dabar mamos nedainuoja lopšinių savo vaikams. Beprotiškas tempas, kuriame gyvena tėvai, laiko trūkumas, pasikeitusios vertybės ir elgesio modeliai sąlygojo šiuos pokyčius. Taip pat žaidimai, kokie šiandien yra – kiek laiko vaikai žaidžia kieme? Jie nebežaidžia. Jie sėdi prie planšetės. Ir tai yra visai kitokie žaidimai. Sakoma, kad tėvų ir vaikų santykiai tapo komplikuoti. Jie visada tokie buvo, bet, pavyzdžiui, dabar tai išvis nežinia, kas bus po dešimties ar penkiolikos metų. Nes dabartiniai vaikai net nebeieško problemų sprendimų būdų, ką galėtų atrasti teatre.
– Jeigu žmonės susidomėtų jūsų naujai kuriamomis dirbtuvėmis, papasakokite, kaip jūs skatinsite juos „patirti teatrą“? Ką šeimos veiks nusprendę sudalyvauti šiose dirbtuvėse? Ką išsineš iš jų?
Aš galiu pažadėti, kad vaikai atras kitokius savo tėvus. Tėvai pamatys kitokius savo vaikus. Galbūt tai padės atrasti naujų santykių spalvų, dar daugiau meilės. Sužinos, kaip galima leisti laisvalaikį šeimoje nebūtinai sėdint prie televizoriaus, ar medijų, o miške nebūtinai grybauti.
– Kaip jūs suprantate teatrą?
Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog teatras yra daug daugiau, nei pats pastatas, į kurį žmonės ateina pasižiūrėti spektaklio. Tai yra tikrai daug daugiau. Jis turi didžiulę misiją, kurią nėra taip lengva išdėstyti keliais sakiniais. Teatras turi gydomąjį poveikį žmogaus sielai, dėl to menininkus galima vadinti sielos daktarais. Teatralas turi būti tas filosofas, kuris šiek tiek pakreipia žmogų, kuris užduoda žmogui filosofinius gyvenimo būties klausimus, padeda pačiam suformuluoti tuos klausimus ir taip pat veda prie atsakymų. Tai, kas yra svarbiausia. Teatre žmogus ateina ieškoti atsakymų į klausimus, kurių pats gal dar negali suformuluoti, bet teatre jam palaipsniui atsiskleidžia būties problematika ir galimi keliai.
Žmogui, iš prigimties esančiam kūrėju, įsisukus į gyvenimišką rutiną ir praradusiam prasmę gyventi, savo misiją žemėje – teatras gali padėti iš naujo tą prasmę atrasti, nes teatre keliami šie klausimai. Teatro prigimtis tokia: kelti rimtus klausimus ir padėti žmogui juos atrasti, nebūtinai iš karto, bet palaipsniui, žingsnis po žingsnio, tiek atsakymai atsiskleidžia. Kartais ir netikėčiausiose formose.
