Jeigu ne vieno artimo žmogaus aštrus komentaras apie mano svorį, turbūt dar ir šiandien būčiau panaši į bandelę. Jokie klasės draugų užgauliojimai ir niuksai manęs taip neįskaudino, kaip vienas vienintelis pusbrolio sakinys. Šiandien esu jam be galo dėkinga, nes tris dienas praleidusi namie po antklode, aš galiausiai nusprendžiau: laikas keistis. Kai grįžau į antrą universiteto kursą po vasaros atostogų, manęs bendramoksliai nepažino: buvau numetusi 20 kilogramų, pakeitusi šukuoseną, išsibalinusi dantis, išmokusi dažytis. Toks jausmas, kad aplinkiniai mane pagaliau pastebėjo – ėmiau dominti vaikinus, net nepažįstami žmonės gatvėje man šypsosi. Tačiau tokio dėmesio antplūdžio aš niekaip negaliu priimti – toks jausmas, kad giliai širdyje likau tas pats bjaurusis ančiukas. Vengiu bendravimo, bijau valgyti viešoje vietoje, atmetu kvietimus į pasimatymą. Savo išvaizda mėgaujuosi, tik niekaip negaliu su ja susigyventi, bet pati nesuprantu, kodėl“. Silva.
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt
 |
| Psichologė Marija Vaštakė |
Sveiki, Silva. Jūs rašote apie savo bendravimo sunkumus, nepasitikėjimą žmonėmis, vengimą užmegzti ir palaikyti ryšį. Tai išgyvenote, kuomet mokėtės mokykloje ir jautėtės bjauriuoju ančiuku. Situacija nedaug kuo pasikeitė nežiūrint į tai, kad įvyko permainos jūsų išvaizdoje. Kyla klausimas, kiek jums padeda/trukdo bendrauti jūsų išorinis vaizdas? Kas be išorinių pasikeitimų turi įvykti jūsų viduje, kad būtumėte laisvesnė bendravimo situacijose? Panašu, kad pati savo nepasitikėjimą, baimę siejote su išoriniu „aš“ vaizdu. Tačiau, akivaizdu, kad priežastys yra daug gilesnės. Jei tai būtų susiję tik su išvaizda, jai pasikeitus, jūs jaustumėtės kitaip.
Reikia labiau įsiklausyti į savo nerimą, ieškoti to, kas jums padėtų jaustis laisviau, patogiau ir komfortiškiau bendraujant. Jei viduje vis dar jaučiatės tuo bjauriuoju ančiuku, tai tuomet kas jums padėtų pasijausti kitaip? Kokių pokyčių reikėtų? Situacija reikalauja nuodugnesnės analizės ir tyrinėjimo jūsų gyvenimo kontekste, beieškant atsakymų į minėtus klausimus.
 |
| Inga Norkutė |
Aktorės INGOS NORKUTĖS-ŽVINIENĖS komentaras
Pasak Ingos, „bjauriojo ančiuko“ sindromas tikrai ne iš piršto laužtas. Aktorė žodžių į vatą nevynioja – jai Dievas grožio pagailėjo. Kai mama jos laukėsi, tikėjosi, kad gims berniukas, mat šeimoje jau augo dvi mergaitės. Kai gimė dar viena mergaitė, ir dar tokia negraži, mama su tėvu savaitę nesišnekėjo. Mama netgi sakydavo Ingai, kad kaip ją bepuoštų, vis tiek dukra atrodo kaip saulėgrąža. Mažoji Inga niekaip negalėjo suprasti, kodėl mamai saulėgrąža yra negraži gėlė.
„Mama niekuomet man nesakė: „Tu mano gražuolė“, tačiau nepaisant to, visada jausdavau jos meilę. Mes iki šiol su ja esame geros draugės, viską viena kitai atvirai pasipasakojame. Galvoju, galbūt toks mamos požiūris į mane išmokė mane kovoti, pastovėti už save, nes gyvenime yra kur kas sunkiau toms, kurios nuo mažų dienų buvo liaupsinamos už grožį“, – sako aktorė.
Žiūrėdama bendraamžių nuotraukas, Inga visuomet pastebėdavo, kokie vaikai gražūs, o ji – kitokia. „Prisimenu istoriją vaikų darželyje, kuri man buvo labai skausminga. Visos megaitės turėjo įsikūnyti į lėlyčių personažus. Pagal kiekvienos mergaitės vardą auklėtojos parinkdavo kažkokį bruožą, pavyzdžiui, „Aš lėlytė Stasė, turiu gražią kasą. Aš lėlytė Morta, turiu skanų tortą. Aš lėlytė Gitana, turiu skambią gitarą“. Pamenu, labai laukiau, ką sugalvos su mano vardu. „Aš lėlytė Inga…“ ir matau, kaip auklėtojos ties manimi užstringa. Tuomet jos sako: „Tu būk protinga, tau nieko daugiau nereikia“. Man, neva, nereikia nei kasos, nei gitaros. Oi kaip tada verkiau...“, – patirtą nuoskaudą prisimena aktorė.
Vaikystėje Inga buvo labai rami mergaitė, būdama namie dažniausiai sėdėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką. Kartą mokyklos spektaklyje mama pamatė, kaip energingai Inga suvaidino lapę, ir nusprendė savo dukrą nuvesti į dramos studiją. Ten Inga pagaliau surado užuovėją, tačiau namie ir toliau būdavo erzinama: „Vis girdėdavau, kad dėl savo ramaus charakterio užaugusi kiaules šersiu ar karves melšiu. Gal dėl to pažadėjau sau, kad pasieksiu kur kas daugiau“.
Skaudžiausia, pasak Ingos, jai buvo paauglystė. „Pamenu, kaip man, trylikametei, berniukas pasakė, kad esu žiauriai negraži. Visą naktį negalėjau užmigti, raudojau, galvojau, kad širdis plyš. Laimei, pro šalį ėjo mama ir išgirdusi mane raudant, sugebėjo paguosti, sakydama, jog man dar viskas prieš akis. Šokiuose aš laikydavau draugių rankinukus, nes šokti manęs niekas nekviesdavo. Sumokėdavau rublį, pastovėdavau ir grįždavau. Draugės buvo už mane gražesnės, iš jų išgirsdavau replikų „gal tu neik su mumis...“. Tačiau tokiomis akimirkomis pasąmonėje ir vėl sukirbėdavo mintis: „Nu, bliamba, jūs dar pamatysit, aš vis tiek kažkas būsiu“. Niekada nesusitaikiau su tuo, kad esu negraži, neužsisklendžiau nuo aplinkinių. Aš buvau iš tų, kurios sugebėjo ir knygą skaityti, ir po ja veidrodį pasikišti – mokiausi ir dažytis, ir plaukus skutausi, ir su savo stiliumi eksperimentavau“, – sako savotišką nostalgiją tiems laikams jaučianti aktorė.
Žinoma moteris pamena, kad dešimtoje klasėje, įvyko perversmas. „Mano gyvenime atsirado berniukas iš Klaipėdos, labai gražiai draugavome. Išdygo papai, ėmė bernai į mane žiūrėti. Pradėjau dažytis. Buvau normali sveika mergina, man rūpėjo bernai, ir mokslus netgi buvau apleidusi. Bet tėvai kažkaip prilaikė“, – sako Inga.
Pamenu, kaip man, trylikametei, berniukas pasakė, kad esu žiauriai negraži. Visą naktį negalėjau užmigti, raudojau, galvojau, kad širdis plyš.
Tiesa, ir šiame būsimos aktorės gyvenimo periode buvo gana kurioziškų situacijų. „Man buvo septyniolika. Turėjau labai gražią draugę Klaipėdoje, kuri sugebėjo mane įtikinti drauge su ja nueiti į grožio konkurso atranką. Ji man suvėlė čiūbą, seseriai nežinant pasiėmiau jos suknelę, išsidažėm ir nuvarėm. O man komisija kažkodėl liepė eiti nusiprausti ir ateiti atgal. Aišku, kad manęs nepriėmė, o draugė atranką perėjo. Atsimenu, grįžau, į pagalvę įsikniaubusi raudojau, kodėl aš tokia…“, – dabar jau kvatodama pasakoja Inga.
Aktorė sako, kad ji niekuomet nesiekė būti graži išore. Jai buvo svarbiausia, kad kažko gyvenime pasiektų savo jėgomis. Pasak Ingos, jas, visas tris seseris, tėvai taip auklėjo, kad niekas nieko ant sidabrinio padėklo neatneša.
„Tiesą sakant, visai neseniai, tik atvažiavusi į Vilnių, pradėjau girdėti komplimentus: „Kas tau darosi? Kaip tu žydi!“. Tikrai nežinau, kas man yra. Galbūt pasiseka kažkoks vaidmuo ir, iš žmonių sulaukusi teigiamo atsako, įvertinimo, imu žydėti. Galbūt taip yra dėl to, kad šalia manęs tas vyras, kuris ir turi būti, – svarsto Inga.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
