Kokie motyvai jus atvedė į „Auksinį balsą“? Žinau, kad ir anksčiau esate dalyvavusi įvairiuose muzikiniuose projektuose. Kuo jus suviliojo „Auksinis balsas“?
Pirmiausia kokybe. Sakiau, kad niekur nebedalyvausiu, jau užtenka ir kam gi man reikia. Bet kai pasiūlė, pagalvojau, kad čia bus ir orkestras, ir didžiulė studija. Suviliojo darbas su profesionalais. Tai – didžiulis iššūkis. Pasirodo – nėra labai paprasta. Susirepetuoji kūrinį namie, ateini čia, orkestras groja ir tu nesupranti, iš kur tau skamba: čia triūba iš vienos pusės, smuikas – iš kitos, ir kol tu „susivedi“ savo galvoj, kas čia vyksta, kinkos dreba.
Atrodė „orkestras – čia gi „faina“, o pasirodo – ne. Čia reikia bendradarbiauti, reikia klausytis. Iš pradžių galvojau: o Dieve, gi stovi profesionaliausias dirigentas, jis juk girdi, kad ten kažkur natelė sprūsta į vieną pusę ar į kitą, kas bus? Bet esu labai dėkinga gerbiamam Vytautui Lukočiui, jis toks šaunus, jis palaiko ir padeda. Toks akmuo nusirita, susitinki ir jauti, kad viskas bus gerai. Praėjo jau keletas laidų, dabar jau visai kitoks pojūtis ir aš „kaifuoju“.
Pasirenkate labai sudėtingą repertuarą, esate sau aukštai iškėlusi kartelę?
Žinokite, apie kartelę negalvoju. Prisistatymui pasirinkau miuziklą, nes man tai labai patinka. Ten susijungia ir dainavimas, ir vaidyba, tai – visiškai mano stichija. Tada galvojau: kas dar? Retro muzika man irgi prie širdies, nes tai labai arti miuziklo. Šiaip jau man patinka visokia muzika, bus dar daug laidų, todėl bus ir visokių dainų.
Per miuziklų vakarą vėlgi buvote kitokia, įdomi. Teatralizuotas pasirodymas sužavėjo visus.
Man pačiai tai buvo iššūkis. Tiesą pasakius, mes visi miuziklus įsivaizduojame kaip „Kabaretą“, „Čikagą“, kažkokią pramogą, žaižaruojantį dalyką. Šį kartą aš nutariau, kad miuziklas yra rimtas žanras, jis nėra tik „Moulin Rouge“. Pradėjau ieškoti ir atradau „Company“. Istorija, susijusi su šiuo kūriniu, – labai teatrališka ir dramatiška. Miuziklas „Company“ buvo parašytas vienai aktorei. Tais laikais kompozitorius ir orkestras dirbdavo kartu, įrašinėdavo vienoje studijoje. Aktorei niekaip nepavyko tinkamai atlikti, ji įrašinėjo ir įrašinėjo, balsas vargsta, matosi beviltiškumas (tai išliko filmuotoje dokumentinėje juostoje). Galiausiai iš to beviltiškumo, vidinio išgyvenimo, kad širdis neatsiveria ir nepavyksta kūryba, iš įniršio ji trenkė durimis. Paskui, kaip pati pasakojo, išėjo ir neprisimena, kur praleido visą naktį. Ryte ji atėjo su absoliučiai puikiu makiažu, užsiklijavusi blakstienas. Ji virto ta aukštuomenės dama, apie kurią ir buvo jos partija, „įėjo“ į šį kūrinį ir jį atliko. Jis labai sudėtingas atlikimo prasme. Supratau, kad aš mėgstu miuziklo žanrą, nes ten reikia ne tik dainuoti, bet ir intonuoti, solfedžiuoti, vien tik suvaidinti, kad tu dainuoji, neužtenka.
Iš kur gi ta meilė džiazui ir miuziklui?
Nežinau, kaip ji atėjo. Miuziklu susidomėjau tikrai vėlai; pirmą kartą išgirdau Lizos Minnelli kabaretą ir galvojau: vau, kažkas tokio, netikėto, kaip nerealu, kas čia per muzika? Pradėjau domėtis, nes iki tol tikrai neklausiau nieko tokio. Gimiau ir augau Šiauliuose, tad muzikinis skonis buvo kitoks – indų filmai, tai, ką transliuoja Lietuvos radijas. Atsimenu: sekmadienis, mamytė lygina drabužius, groja Lietuvos radijas, nuo lygintuvo virtuvėje šilta ir groja kokia nors opera. Aš, aišku, to nesuprasdavau ir kopijuodavau, mamytė sakydavo: būk gerutė, Linute, prašau, jau ramybės.
Jūs tokia smulkutė, tačiau turite stiprų balsą.
Čia gal, kaip mamytė pasakytų, pasiutimas veda į priekį. Mano mamytė yra dar mažesnė už mane, o turi tiek temperamento, tiek jėgos. Tai gal visi šitie gamtos duomenys yra iš tėvų. Mano tėvas dainuoja, mama – taip pat.
Kas jus mokė dainuoti?
Aš nesimokiau. Vaikystėje ėjau į muzikos mokyklą ir grojau smuiku, bet labai trumpai, nes neturėjau kantrybės, o grojant smuiku jos reikia labai daug. Man reikėdavo tokiame sąsiuvinyje parašyti, kiek konkrečiai minučių aš groju tam tikrą kūrinį. Prirašydavau fantazijų, kad šitą kūrinį grojau 20 min., šitą – 15 min., o šitą – 17 min., o aš nei trečdalio tiek negrodavau.
Vienas toks berniukas kūrinį grodavo valandą, kitą – pusantros, o aš jau čia prikūrus – 20 min., nors negrodavau nei 3 min. Tada sakiau tėvams – aš nebenoriu. Ir tėvai leido man nebeiti. Gal, jei būčiau baigusi muzikos mokyklą, viskas gyvenime būtų pasisukę kitaip.
Dabar nueinu pas Rositą Čivilytę. Labai myliu šitą vokalo pedagogę. Kartais po kažkokio susitikimo man net norisi apkabinti ir išbučiuoti ją. Puikus, šiltas žmogus. Muzika – kaip terapija.
Sakėte, kad labai mėgstate džiazo muziką, miuziklus, bet jums paklūsta ir lietuvių liaudies dainos. Štai praėjusį šeštadienį „Auksini balso“ tema buvo „Vienas namuose“, jūs atlikote lietuvių liaudies dainą „Taip gražiai gieda lakštingalėlė“. Kodėl toks pasirinkimas?
Pirmiausiai pradėjau galvoti: kas yra vienas namuose? Esu moteris. Oho, kiek mes moterys vienos namuose pridarome, tai geriau jau vyrai nematytų, to negali parodyti ekrane. Pradėjau ieškoti dainos, ir man taip užstrigo šis kūrinys, jis toks paveikus, jame užkoduoti mūsų protėvių išgyvenimai, patirtys, istoriniai dalykai, dėl to jis turi tiek jėgos.
Man pačiai tai – labai didžiulis atradimas. Nelabai domėjausi lietuvių liaudies dainomis. Visai netyčia LRT kavinukėje susitikome su Zita Kelmickaite ir aš sakau: gerbiama Zita, kas čia per tarmė šitoj dainoj? Pati esu žemaitė. Mūsų pokalbis truko gal tik 10 minučių, bet ji man tokį pasaulį atvėrė. Sėdėjau tiesiog „apšalusi“. Pasirodo, vienos lietuvių liaudies dainos dainuojamos vienaip, kitos – kitaip: ten, kur atviru balsu, tai laukuose, ten, kur karo dainos, tai tikriausiai jos buvo dainuojamos viduj, dėl to norisi subtilumo, jeigu darbo dainos – dar kažkaip. Man tai visiškai nepažintas pasaulis. Dar gerbiama Z. Kelmickaitė man sudainavo keletą tokių įvairiausių regionų liaudies dainų motyvų – koks grožis, ten tiek jėgos, toks neatrastas lobynas.
O grįžtant prie temos, tai susiradau šitą dainą ir pradėjau galvoti: moterys vienos, pasaulis kariauja ir dėl to yra labai gaila.
Į kiekvieną pasirodymą įdedate daug širdies ir kūrybos. Kaip jie gimsta? Ar jūs pati sugalvojate, ar kažkas padeda? Gal turite kūrybinę grupę?
Tiesiog žinau temą ir ieškau, svarstau, ką čia galima padaryti. Kartais idėja neateina iki paskutinės dienos, kartais ateina greitai, kartais pati nesuprantu, kaip šauna į galvą. Todėl turbūt mes ir esame čia pakviesti, kad tą dainą ne tik sudainuotume, bet ir kažkaip „atvertume“. Čia gali būti įvairiausių būdų, daina gali nuskambėti kaip paradoksas, kai į ją įdedi aktorinę prasmę, net tekstas gali nuskambėti kitaip. Artėjančiose laidose tikrai taip bus.
Turite omenyje temą „Ligoninė“?
Tikrai taip. Ten žiūrovams bus nuostabių dalykų.
Ar po pasirodymų dar ilgai gyvenate su tomis emocijomis, kurias patiriate scenoje?
Labai jaudinuosi prieš pasirodymus. Kai jie įvyksta, tikrai iki namų dar vežuosi pojūtį to, kas čia įvyko, dar skamba ir daina ar motyvas.
Per repeticijas ir LRT koridoriuose teko pastebėti, kad jūs iš pirmo žvilgsnio esate paprasta, kukli, tačiau kai užlipate į sceną – tokia temperamentinga, tokia įdomi, jūs – visiškai kitas žmogus, ta scena jus kažkaip ypatingai veikia.
Prieš kelias dienas netyčia suvokiau, kad viduje esu kažkoks drakoniukas: tas didelis, geras, kuris klapsi blakstienomis, o paskui, nesuprantu iš kur, – ugnis ir stovi visi apdegę. Aš turiu tą temperamentą ir gyvenime. Būnu kovotoja. Manyje šie dalykai balansuoja: kai reikia – ramu, kai reikia – neramu. Man atrodo, kad su visais aktoriais taip: išeina į sceną ir daro, nukreipia savo energiją tokia linkme, kokia reikia.
