Kai diktofonas jau buvo išjungtas, jos žvilgsnis nuklydo pro langą: prisiminėme sąskaitas su gyvenimu suvedusius menininkus Vytautą Šapranauską ir Jūratę Paulėkaitę.
Kažkada aktoriaus mesteltus jai pranašingus žodžius, kurie tuomet nuskambėjo kaip juokelis, ir scenografės darbą paskutiniame jos spektaklyje, kuriame vaidino ir Milda. Po pauzės ji ištarė: „Turbūt baisiausia yra artimiesiems iki paskutinių dienų gyventi su kaltės jausmu. O dar baisiau yra laidoti savo vaikus.“ Tokia dalia kadaise teko ir Mildos mamai – žuvo Mildos sesuo, nuo sunkios ligos mirė brolis. Paskui mirė ir mama. Kai iš penkių asmenų šeimos liko tik du, Mildai tebuvo dvidešimt.
Turbūt esate gerokai kitokia Milda nei ta, kuri atvažiavo studijuoti į Vilnių iš Jonavos. Tada, manau, buvo gerokai daugiau vilčių... Susidūrėte su realybe ir atsisveikinote su iliuzijomis?
Dabar jaučiuosi taip, lyg būčiau apėjusi didžiulį ratą ir atsidūrusi taške, kuriame jau buvau. Juk planavau stoti į mediciną ir niekur kitur. Įnirtingai mokiausi biologijos, baigiau neakivaizdinę chemikų mokyklą prie Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto. Bet likus porai mėnesių iki mokyklos baigimo staiga apsigalvojau. Naktį autobuse, grįždama iš gastrolių, į kurias vežėme savo dramos studijos spektaklį. Visi šnekasi, dainuoja, triukšmauja, o aš kartojuosi chemijos formules... Staiga persmelkė jausmas, kad nė velnio aš į tą mediciną nestosiu!
Anksčiau pagalvodavau, kad būti aktore – nerealu, neįmanoma, ne man, nes nei aš kokių pažinčių turiu, nei giminėje aktorių yra, bet atvažiavusi laikyti stojamųjų ėjau į egzaminus kaip tankas – neįsileidau net minties, kad man nepavyks. Privalėjau įstoti. Ir įstojau. Iki šiol prisimenu pojūtį, kai stovi prieš komisiją ant scenos: jautiesi visiškai nuogas. Regis, scenos vilkai permato tave kiaurai, tu niekur nepasislėpsi, nepamandravosi. Ir nė nemėgink dėtis kietesnis, nei esi. Iškart smigsi.
Be abejo, visi, pasirinkę tokią profesiją, nori jaustis pagrindiniai. Būti patys pačiausi. Štai aš tai parodysiu! Pamatysite! Bet jau kokiame antrame kurse pamažu pradedi suvokti, kas tas teatro pasaulis...
Žiaurokas?
Nepaprastas.
Ir vien talento neužtenka?
Deja. Turi būti ir pats sau vadybininkas, mokėti save parduoti, rasti, kaip ir kur plėsti savo aktorinį spektrą. O Lietuva juk maža šalis su keliais teatrais, keliomis aktorių agentūromis ir keliais puikiais režisieriais...
...kurie dirba su savo ne kartą jau išbandytais aktoriais. Jautėtės taip, lyg niekas jūsų nelauktų?
Yra daug profesijų, kur niekas tavęs nelaukia.
Kiti gal gali su tuo susitaikyti (svarbu, kad pinigus mokėtų), bet aktoriai juk nori daugiau: meilės, pripažinimo, žinomumo?
Dabar situacija daug sudėtingesnė: anksčiau būsimieji aktoriai jau studijuodami žinodavo, kuriame teatre dirbs, o dabar jie išleidžiami į niekur. Jautiesi kaip planktonas vandenyne. Ir dauguma nuplaukia neaiškia kryptimi.
Dovilės Štuikienės interviu su Milda Štakėnaite skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.
