15min R.Dominaitytė pasakojo, kad jos santykis su vaikų darželiais vystomas ne iš asmeninės patirties, o kultūros prasme, todėl negali komentuoti kasdienio vaikų ugdymo subtilybių. Vis tik nemalonią patirtį Reditai paliko kai kurių darželių administracija, tad valstybinių ir privačių darželių pažangos požiūriu net neverta lyginti – skirtumai akivaizdūs.
„Norėdami suorganizuoti spektaklio demonstraciją darželiuose, teko bendrauti su šių įstaigų vadovybe, tačiau susidūrėme su skirtingomis nuomonėmis ir skirtingu požiūriu. Yra nusistovėję tam tikri įpročiai, tradicijos, suformuotos ilgalaikių santykių. Naujų valstybinių darželių praktiškai nėra, o komerciniai kuriasi daug dažniau, todėl galima daryti prielaidą, kad privačiuose darželiuose dirba jauni, inovatyvūs žmonės, kurie turi tam tikrų idėjų, nori sudalyvauti tam tikroje konkurencinėje kovoje ir būti įdomūs. Bendraudamas su tokiais žmonėmis, iškart pamatai kitokį požiūrį į tai, ką jie pateikia savo vaikams, tad jų atsakomybė yra daug didesnė nei valstybinių darželių“, – pasakojo R.Dominaitytė.
R.Dominaitytė teigė, kad problema slypi vidinėje darželių sistemoje – teisės aktais ar įstatymais įsisenėjusį administracijos požiūrį vargu ar galima būtų pakeisti.
„Natūralu, kad valstybiniuose darželiuose komanda ir kolektyvas yra suformuotas labai seniai. Kolektyve ir administracijoje yra gausų senjorų amžiaus darbuotojų. Sakykime, kad tai nėra tie aktyvieji žmonės, kurie formuoja šios dienos mokymo įstaigų konceptą. Natūralu, kad susitinkame su senu požiūriu, su nusistovėjusia tvarka, todėl sudėtinga naujoms iniciatyvoms sudalyvauti bendroje išvystytoje jų tradicinėje terpėje. Daug sudėtingiau pateikti ir pačią medžiagą, ir ją pristatyti“, – pasakojo R.Dominaitytė.
Nors „Knygos teatras“ kultūros sklaidą vysto regionuose, šiais metais buvo padaryta išimtis ir spektaklį nuspręsta pristatyti sostinėje. Trupė Vilniaus vaikų darželiuose nori parodyti pagal Kęstučio Kasparavičiaus knygą pastatytą spektaklį „Trumpos istorijos apie...“.
„Spektaklis yra skirtas socialinei grupei su regos sutrikimais arba matantiems pranešti žinią apie nematančiųjų gyvenimą. Tai yra jutiminis, interaktyvus, edukacinis spektaklis, skirtas 3-9 metų auditorijai. Yra labai svarbu, kad aukštos kultūros medžiaga pasiektų darželius. Kadangi mano teatre dirba profesionali komanda, mūsų spektaklis jau yra įvertintas. Jis sukurtas bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų biblioteka, taip pat yra įvertintas pačio knygos autoriaus, esame paskatinti ir Lietuvos kultūros tarybos. Tai yra profesionalus darbas, kurį šiais metais norime išskirtinai pristatyti Vilniaus bendruomenei. Tai yra pirmas vaikiškas spektaklis „Knygos teatre“, nes anksčiau inscenizavome tik suaugusiems skirtą literatūrą, kurią pristatydavome regionuose, nes būtent ten labiausiai trūksta kultūrinio pagrindo, tačiau šiemet buvo padaryta išimtis“, – sakė R.Dominaitytė.
Šių argumentų kai kuriems darželiams nepakanka, o nesusidomėjimą spektakliu motyvuoja įvairiomis aplinkybėmis. Reditą nustebino vaikų darželių vadovybės požiūris – nejaugi vaikams tikrai nereikia aukštosios kultūros renginių?
„Yra visokiausių argumentų, kodėl darželiai neįsileidžia mūsų. Tradicinis yra toks, kad pas juos viskas užimta pusei metų į priekį, taip pat jau sudėliotas kultūrinės sklaidos planas. Vėlgi, turbūt iš senų santykių jie dėlioja programą ir renkasi paslaugų tiekėjus. Kiek aš žinau, pasirodę kolektyvai iškart registruojasi kitam laikui, todėl jaunai trupei ar naujai idėjai atsirasti toje terpėje yra pakankamai sudėtinga. Kitas dalykas, tai požiūris nieko neveikti vasarą, nes sumažėja vaikų kiekis. Tačiau mūsų programa yra edukacinio pobūdžio ir mes nešame tą vėliavą, tad komercinis aspektas mums nėra pirmo reikšmingumo“, – sakė R.Dominaitytė.
R.Dominaitytė pridūrė, kad stebisi ir tautinių mažumų darželių administracijos požiūriu.
„Vilnius pasižymi daugiatautiškumu, todėl mane šiurpina ideologija, kad jei vaikučiai kitataučiai, jiems siūlomi ne lietuviški spektakliai. Vaikiški spektakliai paprastai nėra perkrauti tekstu, jie tikslinei auditorijai suvokiami, žodžių nedaug, be to vaikai auga Lietuvoje ir ruošiami būti Lietuvos piliečiais, tačiau administracija nesivargina jų edukuoti šia prasme. Mes inscenizuojame tik lietuvių literatūrą, todėl svarbu, kad tas žodis pasiektų visas amžiaus grupes, o ypač mažuosius“, – sakė R.Dominaitytė.
R.Dominaitytė nuleisti rankų nežada ir toliau sieks savo misijos įgyvendinimo. Pasak Reditos, ji darželiuose matė labai daug menkos vertės kūrinių, tad jos vidinė nuostata yra pakovoti dėl tinkamos vaikų edukacijos.
„Aš turiu pakankamai patirties teatro veikloje ir turiu galimybę išsakyti savo nuomonę – yra tikrai tokių spektaklių, kurie žaloja vaiko savimonę ir jo vystymąsi. Pati išauginau du vaikus. Mes namuose deklaruojame vienas tiesas, o staiga darželyje gauni visokių variantų, ypatingai, kai prasideda kalėdinis laikotarpis. Važinėdami po Lietuvą girdime tokias istorijas, kad ne tik tai menkavertis kūrinys arba jo atlikimo būdas, bet tie artistai ir neblaivūs atvažiuoja į spektaklius. Tokiems dalykams turi būti užkirsti keliai ir ne kas kitas, o darželio administracija turi tokius dalykus kontroliuoti. Tačiau menkaverčius spektaklius vaikai mato dėl asmeninių darželio administracijos pažinčių“, – pasakojo R.Dominaitytė.
Aktorė įsitikinusi, kad darželio administracijos požiūrį pakeisti įmanoma, tačiau tam reikia daugybės laiko, pastangų ir valdžios įsikišimo.
„Aš ilgą laiką galvojau, ar verta išvis važiuoti į darželį, ar verta rodyti, bet prisimenant savo vaikų istorijas ir pradinėse mokyklose, ir darželyje, tikrai atsitinka tokių atvejų, kad nelabai paisoma meninės raiškos ir aukštosios kultūros sklaidos. Kita vertus, pačiuose valstybiniuose darželiuose jau atsiranda ir kitokio suvokimo žmonių, bet vadovas tuomet būna jaunesnis.
Ar galime kažką pakeisti? Labai norisi tikėti. Man svarbiausia, kad vyktų atranka ir menkavertės kultūros reiškiniai būtų kažkaip pažaboti. Aišku, Vilniuje viskas daug paprasčiau – tėveliai turi galimybę nuvežti vaiką į teatrą, bet regionuose jie gauna tai, ką gauna ir ten yra nemažai žmonių, kurie tiesiog vykdo komercinę veiklą. Jeigu šiuos dalykus toleruojame, ką mes darome savo vaikams ir kaip juos ugdome?“, – retoriškai klausė R.Dominaitytė.
