Pasiūlymas seriale „Tobula kopija“ įkūnyti dvynes jums aktorės kartelę kilstelėjo dar aukščiau?
Vaidinti du žmones vienu metu nėra lengva, bet tikrai įdomu. Labai tuo džiaugiuosi, juk ne kiekvienas profesionalus aktorius per visą savo karjerą gauna tokią galimybę. Jaučiuosi įvertinta.
Pasibaigus filmavimams asmenybės susidvejinimas nekankina?
Tiesą pasakius, apima gana savotiškas jausmas. Kaip tik šiandien, važiuodama į Vilnių, skaičiau scenarijų – turėjau vaidinti abi seseris: Džanetą ir Brigitą. Dar ir savo vyrui, kuris vairavo, pasakiau: kalbuosi su savimi, pati klausiu, pati atsakau – tik skirtingai. Iš tikrųjų stengiuosi įsigilinti į kiekvieną personažą atskirai, o paskui juos sujungti. Aš pati turiu penkeriais metais jaunesnę sesę, bet neįsivaizduoju, ką reiškia, kai atsisuki ir matai tokią pačią kaip tu. Turėtų būti gana keista.
O ką reiškia turėti seserį?
Labai smagu. Jaučiuosi saugesnė, žinau, kad bet kada galiu jai paskambinti. Ji tarsi antra mama mano dukrai – jos myli viena kitą, matau jų begalinį ryšį. Įsivaizduoju, kad ir aš sesers vaiką mylėčiau kaip savo. Nesvarbu, kad daug kas sako, jog mes su ja labai skirtingos, tačiau mus sieji ta pati šeima, bendra patirtis, kartu praleista vaikystė, visokios paslaptys – oi, kiek mes visko prikrėsdavom. Visa tai labai suartina.
Jūsų vaidinamų dvynių istorija – tai tarsi savotiška „Princo ir elgetos“ versija?
Fabula panaši: iš išorės vienodų personažų apsikeitimas vaidmenimis ir gyvenimais. Pats siužetas labai susuktas, daugiasluoksnis, žiūrovui daug kas pateikiama per prisiminimus. Tai sudėtinga istorija dviejų seserų, kurios dėl svarbių priežasčių ilgai nebendravo, o susiklosčius tam tikrai situacijai vėl susitinka kiekviena turėdama savo tikslą. Nuo to viskas ir prasideda, jos ima gyventi viena kitos gyvenimą po truputį suvokdamos, kad viskas nėra taip gražu, kaip įsivaizdavo.
Jūsų pačios karjera iš šalies žvelgiant irgi nėra labai paprasta: dirbote anglų kalbos dėstytoja, filmavotės serialuose, vedėte televizijos laidą, atlikote pagrindinį vaidmenį filme „Santa“, dabar vaidinate „Domino“ teatro spektaklyje „Langas į parlamentą“ ir kuriate dvigubą vaidmenį naujame seriale. Tiek visko per trumpą laiką, kad atrodo, jog darydama karjerą ne laiptais užlipote, o liftu užvažiavote...
Net nežinau, kaip tai atsitiko. Kai atsisuku, tikrai, tiek daug visko turėjau, o kur dar ateitis! Noriu, kad tai, ką darau, niekada nesibaigtų – labai vertinu dabartinį savo darbą, myliu kiekvieną vaidmenį. Dar nė karto nebuvo, kad keldamasi ryte, nors ir kaip anksti, bambėčiau ir sakyčiau, jog tingiu ar nenoriu niekur važiuoti. Kiekvieną kartą dėkoju Dievui už tai, ką turiu.
Man visa tai kaip tik suteikia jėgų ir būna labai gaila, kai kas nors baigiasi. Labai sunkiai paleidžiu, išgyvenu, jeigu iškart negaunu kokio naujo pasiūlymo. Nors ir suprantu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime kartais būna tiek daug visko, kad nieko nespėji, o paskui – visiška tyla ir ramybė.
Jaučiu nostalgiją buvusiems vaidmenims, tuo metu sutiktiems žmonėms, todėl kai vėl atsiranda kas nors naujo, puolu stačia galva, pamiršdama dalį savo gyvenimo realybės. Ir vėl viskas susijaukia, susipina, nes tarsi gyvenu keliuose pasauliuose iš karto.
Ar esate sau uždavusi klausimą, kodėl režisieriai jus kviečia, kai aplink pilna profesionalių aktorių?
Nežinau, kodėl. Gal atitinku kažkokį jų įsivaizduojamą tipažą, gal tinka mano charakteris arba jie kažką manyje įžvelgia? Būtų labai įdomu paklausti, bet kartu ir bijau.
Daug kas svajotų apie pagrindinį moters vaidmenį ilgametražiame vaidybiniame filme, o dar kai partneris – garsus suomių aktorius...
Tikrai, net neabejoju. Bet to reikėtų klausti režisieriaus – iki tol nepažinojau nei Mariaus Ivaškevičiaus, nei ko nors iš filmo prodiuserių kompanijos. Tada pirmą kartą dalyvavau aktorių atrankoje. Man atsiuntė filmo sinopsį ir pasakė, kad atvažiuočiau pasikalbėti. Tai ir ėjau tiesiog kaip į pokalbį. Davė suvaidinti situaciją, kaip elgčiausi ligoninėje laukdama, kol operuoja vaiką. Sėdėjau ir įsivaizdavau, stengiausi pajusti tas emocijas ir išgyvenimus. Atranka tikrai buvo rimta, bet gal atitikau tai, ko režisierius ir norėjo?
O ar buvo iššūkių, kurių nepavyko įveikti?
Žinote, iššūkiai mane lydi nuolatos. Man atrodo, kad aš apskritai daug ko nežinau, nemoku, kad reikia dar labai daug dirbti. Nuolat save analizuoju, važiuodama po filmavimų namo galvoju apie tai, kaip viską atlikau, dažnai graužiuosi, nes vis atrodo, kad retai kada pataikau, kankinuosi, kodėl iš karto nesupratau, kaip reikėjo, dažnai pykstu ant savęs, kad viską blogai padariau. Visa laimė, kad turiu vyrą šalia, kuris moka mane paguosti ir atstatyti į vėžes. Nes kitaip turbūt būtų galima išprotėti.
Niekada nekamavo nevisavertiškumo jausmas? Juk esate dirbusi su tokiais grandais! Ar tas nepasitikėjimas įveikiamas dalykas?
Man labai pasisekė, nes atsirandu tarp geranoriškai nusiteikusių žmonių. Aišku, pasitaikydavo visokių išgyvenimų, bet jų turbūt būna kiekviename darbe. Kartais nerimauju, kaip į mane žiūri kiti, kaip vertina ir ar išvis nevertina, kas būtų blogiausia.
Bet stengiuosi apie tai negalvoti. Kai pradėjau filmuotis seriale „Nemylimi“, puikus režisierius Sigitas Račkys labai teisingai mane nukreipdavo į vieną ar kitą pusę. Jis tiesiog mane užaugino, išmokė pajusti kameras, kitokių techninių dalykų – juk aš nieko nežinojau, nesupratau, kas vyksta. Po truputį patirties daugėjo, įsivaizduoju, kad ir jam pasidarė įdomu, tad dirbom toliau.
Kai buvau jaunesnė, visko imdavausi daug drąsiau, nors per daug užtikrintai niekada nesijaučiau. Tiesiog stengiausi mokytis iš kitų. Taip, nesu baigusi aktorinio, tačiau kaupiu patirtį, žinias, bandau tobulėti, mokytis, skaityti, ieškoti, vaikščioti į kursus. Darau viską, kad daugiau sužinočiau ir tapčiau tokiu žmogumi, su kuriuo scenos partneriui nebūtų nesmagu.
Nors gal jie kaip tik geriau jaučiasi galvodami: „Ai, ji vis tiek nieko nemoka – parodysiu, kaip aš galiu...“ Juokauju, aišku.
Turite du aukštojo mokslo diplomus – anglų kalbos ir Europos Sąjungos politikos ir administravimo. Ką ten jūs veikėte?
Geras klausimas. Baigusi anglų kalbą dirbau, vedžiau kursus suaugusiesiems ir sugalvojau, kad reikia ko nors naujo pasimokyti. Draugė įtikino, kad tai labai naudinga specialybė, – taip kartu ir įstojome. Mokėmės, baigėme, viskas buvo gerai, įdomu, bet labai sudėtinga.
Studijuodami filologiją mokėmės literatūros, filosofijos, o čia staiga – Europos Sąjungos teisė, sprendimų priėmimo logika, direktyvos, reglamentai ir taip toliau. Va čia tai buvo iššūkis. Bet kažkaip susitvarkiau. Egzaminus išlaikiau be jokių skolų ir didelių vargų. Bet, norint tą sritį gerai išmanyti, reikia joje dirbti, nes viskas labai greitai keičiasi. O aš iškart gavau pasiūlymą filmuotis seriale „Nemylimi“. Ir mane kaip užvežė!
Jeigu nuo vaikystės svajojote vaidinti, kodėl iškart nestojote į aktorinį?
Tais metais buvo renkama grupė Rusų dramos teatrui – pabijojau. Mokydamasi Josvainių mokykloje, Kėdainių rajone, susipažinau su aktoriumi Petru Venclova. Jis man sakė: nestok, geriau įgyk profesiją, o jei paskui dar norėsi – bandyk. Matyt, iš patirties kalbėjo. Tačiau jis buvo vienas tų žmonių, kurie man padėjo suprasti, kas yra teatras.
Tais laikais man vien prieiti prie aktoriaus atrodė kaip didžiausias stebuklas. Jau nekalbu apie tai, kas dabar su manimi vyksta. O tada tai, kad jis su manimi kalbėjosi, atrodė kaip svajonės išsipildymas. Aktorystė, aktoriai, man buvo kažkas dieviška, magiška, mistiška. Galvodavau: Dieve, kokie jie laimingi – turbūt patys laimingiausi žmonės pasaulyje!
Tada Petras Venclova pakvietė dirbti į savo viešąją įstaigą „Meno projektai“ – pradėjome kartu vesti renginius, skaityti poeziją, važinėti po miestelius kaip skaitovai. Tai buvo nuostabu – jis mane labai daug išmokė. Pradedant paprasčiausiu išėjimu į sceną, kaip atsistoti, kur žiūrėti, ką kalbėti, kai nežinai, ką kalbėti... Žodžiu, atskleidė daug ir techninių, ir dvasinių dalykų. Mes skaitydavome eiles, per naktis rašydavome projektus.
Kartu dailininku apipavidalintoju dirbo ir mano būsimas vyras – buvome visa komanda dvasiškai artimų žmonių, turinčių bendrų siekių. Tačiau baigusi mokyklą įstojau į anglų kalbą. Viskas buvo labai tikslinga, laiku, apgalvota ir be didelių nukrypimų į šalį: mokslai, darbai, namai, santuoka, vaikas... Tačiau visą laiką viduje kažkas vis kirbėdavo, vis užeidavo toks negerumas, kad ne tą darau, ne taip...
Tikite likimu?
Tikiu Dievu ir tuo, kad dabar esu ten, kur ir turiu būti. Todėl dabar kitiems žmonėms galiu pasakyti: svajokite, nes svajonės pildosi! Kaip ir tai mergaitei iš Vainikų kaimo, kuri aktorius matydavo tik per televizorių, vaidindavo namuose prieš veidrodį ir kurdavo spektaklius su sese.
Jūsų dar laukia pagrindinis psichiškai neįgalios moters vaidmuo armėnų režisieriaus Jivano Avetisyano filme „Paskutinysis gyventojas“?
Labai tikiuosi, kad liepos mėnesį darbai prasidės – filmuosimės Kalnų Karabache. Jau buvome ten kartą nuvykę – ne taip baisu, kaip gali atrodyti. Įdomi kelionė, labai įdomūs žmonės, visiškai skirtinga kultūra. Apie savo vaidmenį daug kalbėjausi su režisieriumi ir su savo drauge psichiatre. Filmo herojė po patirto šoko panyra į save, negali pripažinti realybės, nekalba, gyvena savo vidiniame pasaulyje, nebendraudama su išoriniu.
Nebaisu, kad toks vaidmuo gali paveikti ir jūsų psichiką?
Įsivaizduoju, kad tas darbas gali mane išbalansuoti, o kur dar buvimas toli nuo šeimos – juk negalėsiu paverkti vyrui ant peties, kad blogai, išprotėsiu, gelbėk. Bet, manau, visi tie ribiniai dalykai ir kuria asmenybę. Juos patirdamas stiprėji, išmoksti susitvarkyti, išgyventi tas situacijas. Be to, režisierius labai geras, įdomus, jau po pirmo pokalbio supratau, kad jis žino, ką daro. Manau, jis neleis man išprotėti iki galo ir neleis neišprotėti.
Spaudoje piešiamas labai idiliškas jūsų šeimos paveikslas. Vyras viską supranta, leidžia jums pasireikšti, prižiūri dukrą, be galo jus abi myli, guodžia, kai to reikia, ir apskritai nuo mokyklos laikų yra vienintelis ir nepakartojamas.
Tobulai skamba, ar ne? Aišku, ir pas mus būna visko – tai normalu. Mes kartu jau septyniolika metų ir kai garsiai pasakau, kad pas mus viskas gerai, slapta pagalvoju – o maža ką... Bet juk nė vienas nesame apsaugotas nuo to, kas bus rytoj. Užtat aš žinau, kad šiandien jaučiuosi mylima, saugi, viskuo aprūpinta, o jiems irgi duodu viską, ką galiu.
O kaip pradėjote draugauti? Duodavote nusirašyti matematiką?
Tai jis už mane uždavinius spręsdavo, o pats nespėdavo ir aš gaudavau geresnį pažymį. Jis atėjo pas mus į dešimtą klasę. Naujokas – iškart įdomu. Pusantrų metų vyresnis, nes prieš tai buvo truputėlį paklydęs, paskiau sugrįžo. Tikrai atrodė išskirtinis, visiškai kitoks, turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo bendrauti su mokytojais. Pradėjome kartu skaityti poeziją, jis piešė, dalyvaudavo konkursuose, laimėdavo. Kartu rengėme kompoziciją pagal Vinco Mykolaičio-Putino poemą „Žilvinas ir Eglė“. Aš buvau Eglė, jis – Žilvinas.
Ar tas idealus vyras turi kokių nors trūkumų?
Žinoma. Bet nepasakosiu, sau pasiliksiu. Mūsų bendras gyvenimas tikrai nėra toks, kad man kiekvieną dieną neštų gėles, aš kasdien šypsočiausi, vaikščiočiau nusigrimavusi, visa graži. Pasitaiko sunkių akimirkų, bet kol kas pavyksta jas išgyventi, o linksmos ir geros atsveria ne tokias malonias.
O kaipgi pavydas? Ar įmanoma neįsimylėjus partnerio suvaidinti meilę?
Egzistuoja daug techninių dalykų, kurie neleidžia užsimiršti. Turi visą laiką ne tik jausti, bet ir galvoti, kada pakelti galvą, kada lenktis, kada atsikelti, kaip pasakyti tekstą, kada nuleisti koją... Viskas turi veikti, negali atsiduoti vien tam jausmui. Galų gale, aš to ir nenoriu, nes tai tik vaidmuo. Bet jei reikėtų, galėčiau trumpam pamilti bet ką – nesvarbu, tas žmogus man patinka ar ne.
Tai posakis „Širdžiai neįsakysi“ neteisingas?
Yra jame truputėlis netiesos. O iš vaidmens reikia mokėti išeiti, nes kitaip būtų neįmanoma. Įsivaizduokite, su kiek partnerių tenka dirbti! Be to, aš sau net neleidžiu galvoti apie kažkokias meiles.
Ar tiek metų gyvenant kartu nekyla pavojus tapti tarsi broliu ir seserimi? Kaip išsaugoti tuos virpulį keliančius jausmus, kokie būna santykių pradžioje?
Jeigu būtume šalia nuo ryto iki vakaro, to virpulio gal ir neliktų. Bet mes ne taip dažnai ir matomės. Neseniai vyras savaitei buvo išvykęs į komandiruotę, aš dirbau Vilniuje – pasiilgome. Labai daug dalykų aplink mus keičiasi, daug įvykių, mes nuolat turime apie kalbėtis.
Aktorė Eva Mendes yra pasakiusi, kad pagrindinė skyrybų priežastis – namuose dėvimos sportinės kelnės.
Labai nemėgstu tų naminių skudurų – būkime ir namuose vienas kitam patrauklūs. Aišku, nereikia nuolat vaikščioti su grimu, tačiau gerbkime vienas kitą ir atrodykime padoriai.
Jaučiatės esanti laimės kūdikis?
Aš tiesiog labai laiminga. Su Dievo ir savo šeimos pagalba turiu tai, ką turiu. Duok Dieve, kad man užtektų jėgų, kantrybės, išminties daryti ir toliau tuos darbus, kuriuos darau, pateisinti lūkesčius, nenuvilti savų žmonių – tai mano svarbiausi tikslai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė tapo apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ vedėja
