Kad kiekvienas vyras privalo per gyvenimą pastatyti namą, aktorė įsitikino labai anksti – ir ne perkeltine, o tiesiogine šių žodžių prasme, savo šeimos pavyzdžiu: iki penkerių metų ji su tėvais gyveno senelio statytame name, paskui persikraustė į tėčio sukurtą būstą. Daugiabutis tada jai atrodė kaip egzotika: tikras skruzdėlynas, intensyvus gyvenimo tempas, familiarūs kaimynų santykiai, didelis bendruomenės jausmas, kolektyvinės vaikų žaidimų aikštelės... Visa tai Valdai buvo kaip tolimas pasaulis ir tą ji pajusdavo kaskart, kai tik apsilankydavo pas pusseserę Radviliškyje.
„Iš prigimties esu individualistė. Tam, kad jausčiausi laiminga, man pakanka savęs pačios ir savo vaizduotės. Sykį į darbą skubėdama mama pakvietė kaimynų mergaitę, kad man būtų linksmiau; aš ją žemaitiškai parvariau namo: „Ek namuo, mon nerek tavęs.“ Tiesa, kiek vėliau gana nesunkiai integravausi į visuomenę, lankiau darželį, tačiau... Kai vartau albumus – nebūtinai savo šeimos – ir nuotraukose pamatau sode stovinčią mergaitę su kibirėliu rankoje, visada įsivaizduoju, kad ten esu aš. Namas man nėra vien materiali vertybė – tai gyvenimo būdas. Kai tėtis jį statė, planavo, kad pirmame aukšte gyvens seneliai, o antrame – mes, tačiau senelis mirė anksčiau, nei buvo baigtos statybos. Paties senelio kadaise ręstas medinis namas su sodu jau parduotas. Tik neseniai, prisiminusi, kaip kažkada močiutė pasakojo apie ąžuolines kėdes, apsilankiau savo vaikystės vietose ir šiuos baldus perėmiau iš naujųjų šeimininkų. Pasirodo, jie taip ir riogsojo palėpėje... O naujojo namo pastogėje aptikau begalę senų, sovietmetį menančių, mamos batelių ir rankinių – tikrą vintažo rojų!“
Visą Valdo Puteikio interviu su Valda Bičkute skaitykite sausio mėnesio žurnale „Laima“.
