Ketvirtoji projekto „Lūžio taškas – pirmas žingsnis į laisvę“ istorija portale Žmonės.lt, kurią pasakoja aktorius Ignas Ciplijauskas, atspindi, koks svarbus yra pirmasis žingsnis – pripažinimas ir pasirengimas atsisakyti priklausomybės, taip pat suvokimas, kad gyvenimas be alkoholio suteikia tikrą vidinę pusiausvyrą ir galimybę realizuoti save.
Būdamas meno pasaulyje aktorius iš labai arti pamatė, ką alkoholis daro su žmonių gyvenimais. Jam ne kartą teko susidurti su stereotipu, kad menininkas ir alkoholis – „tai normalu, netgi būtina“.
Ignai, kada supratote, kad esate priklausomas nuo alkoholio?
Negalėčiau pasakyti vienos datos ar įvykio, kada supratau, kad esu priklausomas. Vartojant alkoholį būną daug momentų, kada supranti jog nebegerai, bet numoji ranka, išsisuki nuo akivaizdaus fakto apkaltinęs, pavyzdžiui, oro sąlygas, netikusį gyvenimą, ir pirmas gurkšnis užveria bet kokią galimybę rimtai akistatai.
Kas privertė jus susimąstyti apie alkoholizmo pasekmes?
Daugybę kartų apgaudinėjau save, kad mečiau gerti, bet po pertraukos vėl pradėdavau.
Tačiau vieną gražų vasaros rytą (jau gerdavau ir rytais) atsidariau butelį degtinės, gurkštelėjau ir nustebau, kad nėra skonio, gurkštelėjau dar, skonis neatsirado. Atsigėriau vandens – skonis yra. Geriu degtinę nėra. Išgėriau pusę litro, jokio poveikio, sunerimau.
Tuomet paskambinęs gydytojai, girdžiu: „Sveikinu, kitas žingsnis delyras“. Kitaip tariant, žmogus tampa daržove. Nei dirbti, nei gyventi, nei turėti, bet kokių santykių jis nebegali. Smegenys veikia kaip kempinė ir reikalauja tik vieno dalyko – degtinės. Visa kita nebeegzistuoja.
O kas jums buvo sunkiausia kovojant su šia priklausomybe?
Turbūt vienas sunkiausių momentų buvo, kai pirmą kartą ėjau į anoniminių alkoholikų grupę. Pakeliui sukau ratus, trypčiojau, nes reikėjo suvokti, tvirtai pasakyti sau, kad įžengus pro duris viskas, daugiau niekada ir nė lašo. Tai pripažinti buvo sunku, nes nejaugi aš blogesnis, kiti geria ir nieko. Bet įžengiau ir pasiklausius kitų, paprastai pasakojamų siaubingų gyvenimo istorijų, supratau, kad aš dar labai lengvai išsisukau. Nors daug kartų man atrodė neįmanoma atsisakyti šios priklausomybės.
Viename bandyme sustoti, kai jau prašiau kitų pagalbos, bičiulis manęs pagailėjo ir atsiuntė laišką, kuriame buvo surašęs visus veiksmus, ką aš turėčiau daryti norint patekti į dvylikos žingsnių programą. Prisimenu, pagiringas skaičiau ir sakiau sau, kad tai neįmanoma, tiek daug veiksmų. Pasirodo įmanoma ir visiškai paprastai. Pirmas žingsnis – išsiblaivyti.
Ignai, ar artimieji ir draugai jus palaikė šioje sveikimo kelionėje?
Taip, man labai padėjo mano aplinka, nes manęs nesmerkė. Labiausiai man padėjo mano žmona Rūta. Tačiau niekas alkoholikui nepadės, kol jis pats to nenuspręs. O tada jau viskas lengvai ir greitai. Yra begalė ištiestų pagalbos rankų. Man labai padėjo priklausomybių specialistai Igoris Develtovas, Jūratė Margerienė, dvylikos žingsnių programa su Vilma Andrijauskiene ir jos puikia komanda.
Tačiau be artimųjų palaikymo taip pat labai svarbu atrasti mėgstamą veiklą, kurioje galėtumėte maloniai leisti laiką ir „užsimiršti“, mano atveju tai – medžio darbai. Be to, prieš porą metų atradau TM (transcendencinė meditacija, Maharišio efektas), tai puikus įrankis padėti sau.
O kaip manote, kodėl vis dar gajus stereotipas, kad visi menininkai turi priklausomybę alkoholiui?
Meno pasaulyje alkoholis nėra vartojamas daugiau, nei kitose profesijose. Tas strereotipas atsirado todėl, kad meno žmonės labiau matomi, jie afišuojasi. Pradėjus dirbti meno srityje ir man teko susidurti su požiūriu, kad menininkas ir alkoholis tai normalu, netgi būtina.
Bohema, polėkis, atsipalaidavimas, laisvės manifestacija. Ateinančiai kartai dar sudėtingiau, nes svaiginimosi priemonių tik daugėja. Tad problema gilesnė. Kūrybos proceso metu žmogus patiria naujas, nepažintas būsenas. Atradimo džiaugsmas yra malonus ir natūralu, kad žmogus nori tai fiksuoti, kartoti, dalintis. Problema ta, kad atradimo akimirkas sukuria ne žmogus, tiksliau ne tik jis, o kažkas dar, ko žmogus nevaldo.
Kyla nepasitenkinimas ir griebiamasi svaigalų. Tai blogiausias pasirinkimas, kokį tik galima padaryti. Geriausias – bandyti tai suprasti, išjausti, tiesiog būti su tuo. Skamba kvailai, bet šiuo metu tinkamesnių žodžių tam neapibrėžtumui nusakyti nerandu.
Nors itin daug kalbame apie alkoholio ir kitų medžiagų žalą mūsų sveikatai, daugybė žmonių vis dar ieško „atsipalaidavimo"‘ svaigalų pagalba, kaip manote, kodėl taip yra?
Pirmiausiai reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl nesugebame atsipalaiduoti, be papildomų invazinių dirgiklių. Juk labai svarbu suvokti, kad kiekviena medžiaga atsiima savo. Ir ramiai paskaičiuoti procentus. Ar pusvalandis euforijos vertas paros pagirių blogumo?
Posakis, kad pagirių rytą „šlapiniesi smegenimis“, nėra metafora, o mokslinis faktas. Jau nekalbant, kad tai sugriauna gyvenimą. Daugelis užsikabina, nes „atsipalaiduoja ir labiau sau patinka“, tačiau aš patarčiau tiesiog nusifilmuoti, rasti jėgų peržiūrėti tą įrašą ir bus akivaizdžiai matomas neatitikimas, tarp to, kaip jaučiatės apsvaigę ir kaip tai atrodo realiai.
Kiek metų jūs jau nevartojate alkoholio ir kaip pasikeitė kasdienybė atsisakius priklausomybės?
Visiškai negeriu ketverius metus. Dabar mano gyvenimas kitoks. Aš realizuojuosi ten, kur visada svajojau, tik dabar tai nebe svajonės, ne girto polėkio vapėjimai, o realybė. Tiesą sakant, net ir daugiau, nes jokiame girtame kliedesyje negalvojau, kad skaitysiu poeziją su tokiais muzikais kaip Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas. O dabar aš tai darau realiai ir patiriu tikrą ne svaigalų sukeltą malonumą. Malonumas yra gyventi, o alkoholio vartojimas – ne gyvenimas, tai pragaras.
Ignai, kuo jūsų manymu, blaivumas yra svarbus žmogaus kūrybiškumui ir vidinei pusiausvyrai?
Žmogus apdovanotas neįtikėtina nervų sistema, jos galimybių pavyzdžius mes matome mene, moksle, amate, religijoje, sporte, o alkoholis yra tiesiog priešinga kryptis. Jis griauna nervų sistemą. Dabar, kai pasaulinės naujienos beveik vien tik neigiamos, ypač svarbu būti blaiviam, neprarasti pusiausvyros ir sveiko proto.
Ką galėtumėte patarti tiems, kurie bijo ar nesiryžta kreiptis pagalbos, nes mano, kad nesugebės įveikti priklausomybės?
Nustojus gerti man užėjo nerimas, tad paskambinau tėčiui, ėmiau skųstis, kaip sunku, jis pasakė labai paprastai: „Nieko baisaus, ramiai, nepergyvenk, ne tu pirmas, ne tu paskutinis“. Suprantu, kad kalbos bejėgės, bet pragare jūs jau pagyvenot, griebkitės bet ko, o sveikimo kelias yra puikiai ištryptas ir paruoštas išlipusių ir pasirengusių jums padėti žmonių. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Lūžio taškas yra jūsų valioje, niekas kitas negali paspausti to stebuklingo mygtuko.
Svarbu neprarasti vilties ir kreiptis pagalbos
Projekto „Lūžio taškas – pirmas žingsnis į laisvę“ iniciatorė, žurnalistė ir visuomenininkė Greta Kondrataitė-Paleckienė dėkoja aktoriui I.Ciplijauskui už drąsą pasidalinti savo istorija ir tikina, kad labai svarbu ne tik pripažinti turint priklausomybę, bet ir išdrįsti kreiptis pagalbos.
„Kovojant su priklausomybe labai svarbu ne tik ją pripažinti, bet ir nebijoti kreiptis pagalbos. Tačiau tam reikia pasiryžti, nes jei žmogus nori ištrūkti iš priklausomybės grandinių, jis turi suvokti, kad pagalba yra, tačiau reikia išmokti ją priimti. Tuomet atsiras galimybė gyventi kitaip. Svarbiausia neprarasti vilties ir tikėti, kad gyvenimas be priklausomybės gali būti pilnavertiškesnis‘‘, – dalijasi Greta.
Jeigu jums šiuo metu reikia pagalbos, galite kreiptis:
112 skubi pagalba.
www.pagalbasau.lt – Nacionalinė psichikos sveikatos svetainė, kurioje vienoje vietoje galima rasti aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą.
www.rplc.lt – Respublikinis priklausomybės ligų centras – Telefonas: 0 5 213 7274, El. paštas: rplc@rplc.lt
www.caritas.lt – pagalba esant priklausomybių problemoms.
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS „CARITAS" – bendruomenė „Aš esu‘‘.
Šv. Stepono g. 37, Vilnius; Tel. nr. +370 699 68 409
El. p. kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt
LAIKINIEJI NAMAI
Šv. Stepono g. 35, Vilnius, Tel. +370 652 85 818
El.p. laikiniejinamai@vilnius.caritas.lt
TELŠIŲ VYSKUPIJOS „CARITAS“
Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos ,,Caritas‘‘.
Katalikų bažnyčios g. 3, Šilutė; tel. +370 650 89 055; el.p. caritassilute@gmail.com
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS „CARITAS" – pagalbos centras „Rūpintojėlis‘‘.
Bažnyčios g. 42, Marijampolė; tel. +370 655 16 739; el.p. vvcaritas@gmail.com
