Visi keturi „berniukai“ – tu, Audrius Bružas, Leonardas Pobedonoscevas, Kirilas Glušajevas – esate daugiau nei kolegos. Filmuojantis tokioje komedijoje tai padeda?
Na, bent susipažinimo ir adaptacijos periodą tikrai galėjome praleisti. Kai beveik parą sėdi automobilyje, nuo viršaus iki apačios prikrautame įvairiausios technikos, ir išlendi iš jo tik neatidėliotinais atvejais, galima lengvai nuprotėti. Mums net ir valgyti paduodavo per pravertą langą.
Mėnesį gyvenome lyg mažame beprotnamyje – juokėmės nuolat ir iš visų. Filmavimo komandai irgi buvo linksma, ypač – garso operatoriui: jis vienintelis girdėjo mūsų nuoskaudas, kilusias iš nuovargio, visus nusikalbėjimus, nepadorius juokelius.
Visą filmą aptarinėjate vieną vienintelę temą – moterys. Negi išties tiek daug ir taip atvirai kalbate apie jas ir realiame gyvenime?!
Dar daugiau ir dar baisiau – tokiomis pat temomis ir panašiai atvirai, kartais – dar nepadoriau (juokiasi). Nežinau, ar visi taip kalba, – koks nors „dominuojantis“ patinas greičiausiai mane pasmerks, puls daužyti sau į krūtinę ir sakys: „Ne, niekados!“ Tačiau mano kompanijoje tokios kalbos – jokia naujiena. Moterys ir seksas – mėgstamiausios temos.
Žinoma, pakalbame ir apie sportą, žvejybą ar perskaitytą knygą, bet apie tai – jau po to. Moterų tema paprastai būna trečia po dviejų pirmųjų vakaro klausimų „Kaip tau sekasi?“ ir „Kaip darbai?“ (juokiasi).
Esi panašus į savo herojų Vytautą – nuolat panikuojantį, graužiantį save dėl menkiausios smulkmenos, buvimą po moters padu priimantį kaip neišvengiamybę?
Nepradėsiu pasakoti, kad sukūriau tokį personažą, koks nesu. Kaip ir Vytautas, turiu sūnų, žmoną (tiesa, jau buvusią), net telefoną „iPhone 6“ nusipirkau, nors per filmavimus turėjau kitą (juokiasi).
Draugai sako, kad man net vaidinti nereikėjo. Žinau, kas yra savikritika, nervas, frustracija ne laiku ir ne vietoje. Esu Svarstyklės, todėl manyje nuolat vyksta kažkokios dvikovos, niekada nenustoju svyruoti. Kartais negaliu savęs pakęsti už tai, kad esu toks nekonkretus, neapsisprendęs ar netikras priimdamas sprendimus. Tai – nuolatinė kova su savimi ir iš to paties netikrumo gimstančiu nepasitenkinimu, saviplaka.
Stengiuosi kaip įmanoma su tuo kovoti. „Kitas kampas“ – puiki terapija nuo bet kokios savikritikos. Paklauskite bet kurio, kas bandė improvizuoti – profesionaliai ar ne, – ir jums pasakys: ten einama susimauti. O tada ieškoma būdų, kaip iš viso to išsikapstyti nebijant pasijuokti iš savęs.
Patikėkite, aktoriui nepaprastai sunku scenoje pasirodyti negražiam, nepatraukliam, neįdomiam, nejuokingam, jei to reikalauja žanras... Matau, kolegos su tuo puikiai tvarkosi, o štai kiekviena mano nesėkmė apie save rėkte išrėkia – vien veido išraiška viską išduoda.
Turbūt ne veltui sakoma, kad prajuokinti žiūrovą yra nepalyginamai sunkiau, nei jį pravirkdyti?
„Kitame kampe“ prajuokinti yra lengviau, nes žmonės ateina linksmai praleisti vakaro, nuoširdžiai pasijuokti. Turime net vieną pratimą, kurio metu reikalaujama improvizuoti taip, kad niekas nesijuoktų. Atlikti gerai jo beveik niekada nepavyksta. Yra pasisekę tik kartą ir tik per repeticiją, kai su kolega Martynu Nedzinsku pabandėme sukurti liūdną istoriją, – tie, kas tuo metu buvo šalia, išties verkė. Beveik verkėme ir mes patys. Mums tai reiškė aukščiausią lygį.
Iki šiol labiau esu atsiskleidęs per komedijos žanrą, nors pats galvoju, kad esu šiek tiek dramatiškos natūros. Deja, kol kas draminių vaidmenų gaunu rečiau, o ir gauti, turiu pripažinti, ne visi galbūt pavykę, kaip norėčiau, ne iki galo išbaigti, galbūt jiems sukurti pritrūko kelių naktų. Pamenu, kaip kūriau Roberto Šumano vaidmenį spektaklyje „Trio“.
Šis kūrinys – jau anksčiu vengrų režisieriaus pastatyto spektaklio perdirbinys, o tai reiškia, kad režisierius atvažiavo vos kelioms savaitėms, greitai sukišo mums informaciją ir išvažiavo. Tai toli gražu nebuvo spektaklio kūrimas, kai vyksta pjesės skaitymai, diskusijos, ieškojimai, kas užtrunka ne vieną mėnesį. Negana to, repetuojant „Trio“ teatre, už sienos, vyko Vytauto Šapranausko laidotuvės...
Laukiu ir galvoju, kad kada nors vaidmuo, kuriuo galėsiu nuoširdžiai didžiuotis, dar tikrai atsiras. Bet nesvajoju apie jį. Jaučiu, ateis metas, kai mano kartos aktoriai sulauks aktorinės brandos, kai, regis, oi, kiek daug visko gali padaryti. Aš ir pats tik kokių trisdešimties pradėjau lįsti iš kiauto, vaduotis iš sąstingio, pagaliau pasijutau reikalingas teatrui. Mano kolegė Eglė Gabrėnaitė įsitikinusi, kad tikroji mano karjera teatre prasidės tik sulaukus kokių keturiasdešimties (šypteli)...
Jei būtum tai žinojęs, galbūt nebūtum pasirinkęs aktorystės. Kodėl nusprendei tapti aktoriumi?
Turbūt dėl tos pačios priežasties, kaip ir 99 procentai aktorių, – troškau vaidinti. Tai nėra atsitiktinė specialybė, kurią gali pasirinkti iš nesugebėjimo apsispręsti, ko nori.
Kiek save pamenu, visada buvau šiek tiek paplaukęs. Užaugau Kupiškyje. Nuo vaikystės buvau šeimos švenčių rengėjas, režisierius, aktorius. Per pamokas mieliau rašydavau eilėraščius apie draugus, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Metus lankiau režisierės Inesos Kurklietytės teatro studiją, bet Inesa išvažiavo gyventi į Vilnių, ir studija buvo uždaryta. Kiek vėliau atsirado Kupiškio televizija, ten dirbo aktoriaus Arūno Sakalausko šviesaus atminimo sesuo Virginija, kartu kūrėme jaunimo laidas. Užklasinės veiklos Kupiškyje turėjau begalę – atvažiavęs studijuoti į Vilnių turbūt dar dešimt metų tiek jos neturėjau.
Akademijoje supratau, kad tokių kaip aš ir dar šimtąsyk geresnių už mane čia gausybė: Jokūbas Bareikis gitara groja, Vytautas Rumšas užgimęs aktorius, Leonardo Pobedonoscevo tiesiog visur pilna... Ilgą laiką kurso draugai manęs nepriėmė: galbūt buvau jiems per prastas, merginos apskritai manęs bijojo ir nuo manęs lakstė. Ineta Stasiulytė nuolat prisimena: „Kai Vaitiekūnas bendrabutyje ateidavo į virtuvę kepti bulvių, visada nuo jo bėgdavau...“
Kaipgi taip?! Aukštas, gražus, perspektyvus – merginų svajonė!
Dabar gal ir galėčiau pabūti svajonė, bet tuo metu buvau kažkoks nesusipratimas: juodai dažiau plaukus, akių – nematyti... Kai mus su Leo pakvietė nusifilmuoti juostoje „Velnio aritmetika“, plaukus nusiskutau. Po to sukūriau etiudą, jis visiems patiko, ir reikalai pagerėjo. Atrodytų, tik to ir reikėjo: tuo metu mūsų kurse jau visi buvo genijai (kalbu be lašelio ironijos), privalėjau įrodyti, kad nesu prastesnis.
Ineta Stasiulytė nuolat prisimena: „Kai Vaitiekūnas bendrabutyje ateidavo į virtuvę kepti bulvių, visada nuo jo bėgdavau...“
Kai kuriuos tavo kolegas šlovė užklupo labai anksti, o tu, atrodo, labiau linkęs dirbti tyliai ir likti šešėlyje?
Daug kas priklauso nuo asmeninių aktoriaus savybių. Iš mūsų keturių, nusifilmavusių „Tarp mūsų, berniukų“, žmonės apie mane turbūt yra mažiausiai girdėję. Dėl spektaklio negalėjau dalyvauti filmo premjeroje, todėl vieną dieną kaip paprastas žiūrovas atėjau pažiūrėti filmo, pasiklausyti, kaip reaguoja žiūrovai, kaip jie jį vertina. Man net nereikėjo slapstytis: niekas manęs nepažino, net akies kampeliu nežvilgtelėjo.
Gali būti, kad aš apskritai niekada nebūsiu labai populiarus, o galbūt sėkmė ateis labai iš lėto... Nežinau, kodėl po spektaklio žmonės kalbasi su manimi, pasakoja, koks nuostabus yra tėvas Kareninas spektaklyje „Ana Karenina“, bet net nenutuokia, kad tą tėvą vaidinu aš.
Arba kodėl po pirmųjų „Madagaskaro“ premjerų žiūrovai, kritikai, apstoję Vytautą Rumšą, gyrė už Oskarą Milašių, kurį suvaidinau, o Vytas tik klausėsi, linksėjo, šypsojosi (juokiasi). Tada, man regis, net nepriėjau prie Rumšo ir nieko jam nepasakiau, nors dabar turbūt bent juokais jį stumtelėčiau: „Ei, ką darai?! Juk tai – mano gerbėjai, mano šlovės akimirka!“ (Kvatoja.)
Taip yra... Niekada nemokėjau išsireikalauti dėmesio, niekada niekam nelipau per galvą ir nesakiau, kad esu geriausias. Esu gana narciziško būdo, myliu save, tik galbūt kartais per mažai. Trokšti dėmesio nėra blogai. Kai kurie mano kolegos jo trokšta ir gauna – gražu žiūrėti, kaip profesionaliai jie tai daro, o man neišeina.
Nesu iki galo suvokęs, patinka man tas dėmesys ar ne, nežinau, koks jis turėtų būti. Nėra dėl ko graužtis, nes suprantu, kad dažniausiai sąmoningai ar ne pats traukiuosi nuošalėn, vengiu būti dėmesio centre. Kai filmo prodiuseriai pasakė negalintys rasti datos, kad premjeroje galėtume būti visi keturi, apsidžiaugiau: puiku, nereikės dalyvauti, fotografuotis, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nepatogiai jaustis.
Nežinau nepatogesnio jausmo už stovėjimą prieš kameras, pozavimą... O štai būti scenoje ar filmavimo aikštelėje – visai kitas jausmas, nėra nieko labiau jaudinančio.
Net jei kalbėtume apie moterų dėmesį?
Niekada nebuvau lovelasas. Galbūt galėjau juo būti, bet... nebuvau. Užleidau vietą kitiems – bent jau ūgiu žemesniems už save (juokiasi).
Niekada nebuvau lovelasas. Galbūt galėjau juo būti, bet... nebuvau.
Esu šeimos žmogus. Svarstau, ką būčiau veikęs, jei nebūtų pasisekusi aktorystė. Dabar, manau, su dideliu malonumu eičiau dirbti darželio auklėtoju. Be proto myliu vaikus, moku su jais bendrauti. Pamenu nuostabų filmą „Medžioklė“ su aktoriumi Madsu Mikkelsenu, kuriame jis vaidina darželio auklėtoją, – kai pamačiau filmą, pagalvojau, kad norėčiau ir galėčiau toks būti.
Į interviu pavėlavai dėl to, kad buvai su sūnumi ir negalėjai palikti jo vieno. Tavo sūnui Oskarui – septyneri, esate artimi draugai. Ar tai dėl to, kad sūnaus sulaukei jau gana brandaus amžiaus, kai nebereikėjo blaškytis tarp šeimos ir profesijos vis dar nežinant, kas svarbiau?
Nemanau, kad tai priklauso nuo to, kada tapai tėvu. Galbūt tiesiog kai kurie vyrai turi ne tik tėviškų, bet ir motiniškų instinktų. Daug kas priklauso nuo to, kaip pats augai, buvai auklėjamas. Mūsų tėčiai – tarybinių laikų – buvo kitokie, nelabai kišosi į vaikų gyvenimus. Dažnai patyręs traumą atsidurdavau ligoninėse, ir mama visada būdavo šalia – žinau, kaip tai svarbu bet kuriam vaikui. Daug meilės, šilumos, atjautos atsinešiau iš močiutės.
Drąsiai galiu pasakyti, kad esu supertėtis (šypteli)! Kiekvieną laisvą minutę stengiuosi praleisti su sūnumi. Tą mėnesį, kai filmavome „Tarp mūsų, berniukų“, mačiau jį turbūt mažiausiai per visą gyvenimą. Esu ne savaitgalinis, o kasdieninis tėtis. Gal kartais truputį per atlaidus, minkštas, neturiu griežtos rankos, juo labiau kad dabar jau galima su Oskaru susikalbėti, susitarti.
Galbūt norėčiau, kad jis truputį daugiau su manimi atvirautų, bet viskam – savas laikas. Kažkurią dieną klausiau, kokių keiksmažodžių jau išmoko mokykloje. Keletą paminėjo, pridūrė, kad jų iš manęs išmoko, ir pasakė, jog kitų nesakys, nes ir aš pradėsiu su jais kalbėti (juokiasi).
Su Oskaro mama santykių išsaugoti nepavyko?
Su buvusia žmona santuokoje išgyvenome septynerius metus, bet mums nepasisekė. Daug visko buvo ir dėl manęs, ir dėl jos – nebuvo tik vieno kalto. Jei reikėtų pasakyti dviem žodžiais, kas nutiko, pasakyčiau „išsisėmė santykiai“. Dabar mes bendraujame, netgi – labai normaliai, ir tai – didžiulė vertybė. Niekada netikėjau, kad du išsiskyrę žmonės gali bendrauti gražiai, civilizuotai, todėl man tai – didžiulis laimėjimas. Mus su Brigita sieja vienas didelis dalykas – sūnus, ir to jau niekas nepakeis. Nesu iš tų tėvų, kurie deda į kojas. Noriu su Oskaru bendrauti ir bendrausiu visą gyvenimą.
Juokiuosi, kad dabar su sūnumi turbūt praleidžiame daugiau laiko nei tuomet, kai gyvenome kartu. Galbūt dėl to šiek tiek nukenčia darbai, nes laiką, kurį galėčiau skirti tekstams mokytis, jiems analizuoti, šiaip skaityti, skiriu sūnui. Bet tai – nesulyginami dalykai. Buvimas su juo man – tokia gyvenimo mokykla, kad nežinau, kuri yra didesnė ir svarbesnė. Kasdien matyti augantį organizmą, mokytis su juo ir atrasti – tai didelė dovana. Ir – meilė...
O moterims laiko lieka?
Nedaug, bet lieka (juokiasi)...
