– Kaip ir kuo gyvena Marius ir Gelminė?
– M.Repšys: Dabar gyvenu knygos rašymu, vieną jau esu išleidęs, kita išeis po Naujųjų metų. Skaitau, mokausi hebrajų kalbos. Kol kas gyvenu gerai. Dalyvauju teatro projektuose, keliaujame po Lietuvą, vežiojame spektaklius – toks linksmas gyvenimas ant ratų.
G.Glemžaitė: Aš taip pat keliauju po Lietuvą su spektakliu, turime daug gastrolių, atradau miestų, apie kuriuos net nežinojau, kokie jie yra faini ir kiek jų daug.
– Mariau, apie ką tavo nauja knyga?
– M.Repšys: Apie gyvenimą, psichines ligas.
– Kartu filmavotės filme „Šventasis“. Esate geri partneriai vienas kitam?
– M.Repšys: Gelminė tobula.
G.Glemžaitė: Marius tobulas (juokiasi).
– Ruošiantis filmo „Šventasis“ filmavimui režisierius jus išsiuntė į pasimatymą, teisybė ar ne?
– G.Glemžaitė: Ne, mes su Mariumi susipažinome anksčiau, kai vaidinome režisieriaus Andriaus Blaževičiaus trumpametražiame filme „Dešimt priežasčių“. Mes visi trys turėjome eiti į kiną, bet Andrius liepė prieš tai nueiti kartu su Mariumi į kavinę, pasėdėti ir pabendrauti. Pamenu, kaip man baisu buvo, galvojau, o Dieve, apie ką mes kalbėsim?
– Ar tai buvo pirmasis jūsų susitikimas?
– G.Glemžaitė: Man atrodo, kad taip.
M.Repšys: Mes prieš tai dar pakrantėmis vaikščiojom palei Nerį.
G.Glemžaitė: Tokiu žaidimus keistus žaisdavom (juokiasi).
– Mariau, dažnai tenka vaidinti „kietus bičus“.
– M.Repšys: Tą kietumą labai lengva vaidinti, o minkštumą kur kas sunkiau, todėl man daug įdomiau yra vaidinti minkštą, paslankų personažą.
– Ar būna sunku „išeiti“ iš vaidmenų?
– G.Glemžaitė: Niekada nesupratau termino „išeiti, neišeiti iš vaidmens“. Man nebūna taip, kad atsidarau dureles, įeinu į vaidmenį ir tada iš jo išeinu. Kurdama visus vaidmenis stengiuosi atsispirti nuo savęs, jie visi yra aš. Aišku, būna sunku, kai vaidini stiprias emocijas – negali jų vaidinti, turi išgyventi, ypač kine. Tada būna toks laikas, kai reikia šiek tiek atsigauti.
– Ar yra tekę dirbi tokių darbų, kurie neturi nieko bendro su aktoriaus profesija?
– M.Repšys: Kur tik aš nedirbau. Apsauginiu buvau, prie kompiuterių dirbau, kovos menų instruktoriumi buvau. Nuo keturiolikos metų dirbau kroviku. Keldavausi penktą valandą ryto, pakraudavau mašiną, tada iškraudavau vaisius, vėliau, vakare vėl veždavau į bazę iškrauti. Ir taip kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienį. Po to apsauginiu dirbau, manęs vos nenužudė.
G.Glemžaitė: Aš esu dirbusi barista, kavos ruošėja ir padavėja.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado aktorystė?
– M.Repšys: Žiūrėjau Šapranauską, Sakalauską, Bružą, laidą „Pagauk kampą“, norėjau tapti kaskadininku. Tada kaip kaskadininkas patekau į „Skrajojantį Olandą“, po to nuėjau į mėgėjų teatrą ir vėliau nusprendžiau stoti į vaidybą. Iš pradžių studijuoti labai nesisekė, vėliau, kai pradėjau vaidinti „Išvaryme“, man labai pasisekė. Nuo tos akimirkos mane visi kviečia, daug kas myli, daug kas nekenčia (juokiasi).
G.Glemžaitė: Nuo vaikystės norėjau būti aktore, galvojau, kad aktoriai yra tie, kurie vaidina Holivude. Tada maniau, kokia tai paprasta profesija – ateini, pastovi, pasakai tekstą, kažką pavaidinti.
– Visuomenėje, manau, šis požiūris nepasikeitė.
– M.Repšys: Visiems sunkiausia atrodo išmokti daug teksto. Jeigu reikėtų išmokti tik tekstą, tai būtų labai paprasta, tačiau svarbu yra kaip tą tekstą sakai, ką ir kam jį sakai.
– Mariau, dvi „Sidabrinės gervės“, „Auksinis scenos kryžius“ – dažnai dulkes nuvalai nuo savo apdovanojimų?
M.Repšys: Nevalau.
– Kur stovi statulėlės?
– M.Repšys: Statulėlės stovi ant palangės, snapais pasuktos į vakarus, pagal fengšui. O kryžius supuvo. Jis visąlaik gulėjo dėžutėje, po metų pažiūrėjau – surūdijęs visas.
– Gelmine, gavai gervę už geriausią antraplanį moters vaidmenį filme „Šventasis“. Kur tavo gervė stovi?
– G.Glemžaitė: Ant palangės. Kai į svečius ateina draugės, mes labai mėgstame žaisti žaidimą, kuriame atsiimame apdovanojimą ir sakome padėkos kalbas už įvairias kategorijas (juokiasi).
– Mariau, viename interviu esi sakęs, kad aktoriaus profesija iš dalies atima gyvenimo skonį. Klausimas abiem, kada paskutinį kartą žiūrėjote filmą ar spektaklį, kada užsimirštate, jog esate aktoriai ir pasineriate į tai, ką matote?
– G.Glemžaitė: Visada vertinu iš profesinės pusės, tačiau tai man netrukdo žiūrėti. Kai matau kokį fainą spektaklį, man atsiranda įkvėpimas, galvoju – „Oho, kaip faina, aš irgi noriu būti ten su jais“.
M.Repšys: Kai esi aktorius, žinai truputėlį daugiau, vertini viską kitaip. Aš negaliu žiūrėti spektaklių, nes man jie nei juokingi, nei graudūs, nekabina manęs. Aš net neatsimenu, kada nuoširdžiai juokiausi.
– Nesenai nuskambėjo frazė apie mokytojus – „Nieko nedirbant tikėtis uždirbti tūkstantį yra naivu“. Manau, kad panašus požiūris yra ir apie aktorius.
– M.Repšys: Lietuvoje dirbant aktoriumi ir norint oriai gyventi, turi plėšytis per visur: televiziją, vaidinti reklamose, jas garsinti. Pažiūrėkit, kaip aš gyvenu – nieko stebuklingo, o juk reikia išlaikyti šeimą, mokėti mokesčius, viskas brangsta. Juk labai daug vaidmens yra kuriama ne repeticijoje, o už repeticijų ribų. Kai repetuoji spektaklį, tu jau ateini pasiruošęs. Teksto mokymasis, analizavimas, knygų skaitymas, filmų žiūrėjimas – aš taip kuriu vaidmenį.
– Mariau, turi patirties Lietuvos kine ir užsienio kine – filmavaisi seriale „Lilehameris“. Kokių skirtumų yra užsienio ir Lietuvos kūrėjų aikštelėse?
– M.Repšys: Viskas ten vyksta taip pat, tik labiau koncentruotai ir organizuotai. Ten nėra prastovų, kada sėdi be reikalo, lauki keturias valandas, ten viskas suplanuota minutės tikslumu.
– Nuo kelinto dublio jums pasidaro nejauku ir galvojate, kad jūs kažką darote ne taip, jeigu tenka juos daug kartų kartoti?
– G.Glemžaitė: Aš visada save kaltinu, nors suprantu, kad tai gali būti dėl techninių dalykų arba tiesiog režisierius pakeitė nuomonę. Bet jei reikia daug kartų kartoti, visada pradedu galvoti, ką darau blogai.
M.Repšys: Aš tai ne, man nusispjauti, jeigu aš kažką ne taip darau, ateik ir pasakyk padarysiu taip kaip reikia.
– Požiūris į aktorius skiriasi užsienio kūrėjų filmuose ir Lietuvoje?
– M.Repšys: Skiriasi. Ten labai stengiasi, kad aktorius jaustų komfortą. Ten niekas ant tavęs nešaukia, niekas nepyksta, viskas vyksta labai draugiškoje atmosferoje.
– Ko reikia, kad aktorius būtų sėkmingas?
– M.Repšys: Daug darbo, valios, pastangų, darbo su savimi, daug domėtis, skaityti, žiūrėti filmus, sportuoti – visko. Be to, kūryba yra raumuo, kuris atrofuotasi, jeigu tu nieko nekuri – kai sportuoji jis auga, kai nesportuoji jis nyksta, lygiai tas pats su kūryba.
– Koks yra jūsų poilsis, kaip jūs pailsite?
– G.Glemžaitė: Mėgstu žiūrėti serialus, filmus, kad ir blogus, holivudinius, visokius.
M.Repšys: Skaityti knygas, rašyti, kurti repą. Muzika irgi atpalaiduoja.
– Ar turite kažką, ką reikia maskuoti per filmavimus?
– G.Glemžaitė: Spuogų kartais, paakius (juokiasi).
M.Repšys: Tatuiruotes. Blogą nuotaiką maskuoti. Reikia, kad filmavimo aikštelėje būtų gera atmosfera.
– Ko galėtume palinkėti žmonėms, kurie svajoja būtų aktoriais?
– M.Repšys: Kai aš stojau, man sakė, kad bus velniškai sunku. Kai esi jaunas, tu galvoji – pasilaikyk šiuos žodžius sau. Bet trečiame kurse supranti, jog tai iš tikrųjų yra žiauru.
