Gavęs nedidelę valstybės ir didelę gerų žmonių paramą jaunas kino menininkas ėmėsi ambicingo projekto – pirmojo savo vaidybinio filmo.
Itin retai interviu duodantis M.Vildžiūnas „15min“ papasakojo apie kol kas tik „darbiniu“ pavadinimu „Nesamas laikas“ gyvuojantį būsimą filmą, kūrybinį bendradarbiavimą su broliu režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu, lietuvių skeptiškumą mūsų kino atžvilgiu ir nenorą lįsti į „televizorių“.
– Kaip pasirinkai kelią į kino pasaulį?
– Studijavau aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), baigiau 2004-aisiais. Mokiausi rusų kurse pas Dalią Tamulevičiūtę. Man labai pasisekė su dėstytoja. Tiesą sakant, aš į „aktorinį“ labai nesiveržiau. Svarsčiau tapti operatoriumi, daug fotografuodavau, garsiai apie tai nekalbėjau, bet svajojau apie režisūrą. Tais metais, kai stojau, rinko tik garso režisūros grupę, kuri man visai netiko ir aktorių grupę. Šią ir pasirinkau. Baigęs akademiją po metų įstojau į režisūros magistrą. Su kinu dirbu nuo 2000-ųjų. Kadangi gavosi taip, kad brolis – režisierius, tai jo filmavimo aikštelėje atsidūriau anksčiausiai, pamačiau visą tą procesą iš arti. Dabar, dirbdamas 10 metų kine, blaškausi iš vienos kadro pusės į kitą – tai dirbu prie filmo kūrimo, tai atsistoju prieš kamerą ir atlieku vaidmenį.
– Kuri pusė – kino kūrėjo ar aktoriaus – pačiam įdomesnė?
– Jos abi skirtingos, negaliu įvardyti. Abi yra labai įdomios.
– Nedideliame Lietuvos kino pasaulyje yra daug Vildžiūnų. Kaip čia išėjo?
– Mano tėtis yra kino kritikas, laikraščio „7 meno dienos“ ir žurnalo „Kinas“ vyriausiasis redaktorius Linas Vildžiūnas, mama dirba švietimo srityje, o kiną tiesiog labai myli, išmano ir supranta. Tiesiogiai iš artimiausių šeimos narių kine esame mudu su broliu Kristijonu.
Mano šiuolaikinė drama bus apie mano kartos žmonės. Iš anksto ją galima vadinti tipiška lietuviška juosta, nes pagrindinis veikėjas – vyras.
– Nors esi aktorius, šiuo metu dirbi ties pirmuoju savo vaidybiniu filmu.
– Mokiausi režisūros, sukūriau dokumentinį filmą, nekalbant apie tuos filmus, kuriuos sukūriau studijų metais. Dabar ruošiuosi kurti pirmąjį vaidybinį filmą. Kalbėti apie šį darbą nepaprasta. Žinoma, galima būtų darsyk prisiminti nelengvą Lietuvos kino situaciją, finansavimą, bet tą visi žino. Kadangi finansinės galimybės yra sudėtingos, tad naujoviškam, labai įdomiam filmui kurti sąlygų nedaug. Su tuo, ką turime, daug gerų profesionalų atlieka visiškai nemokamą darbą. Labai geri žmonės filmuoja, grimuoja, rengia. Bet kai yra tik tiek, galima kurti tik šiuolaikinę dramą – išeiti į gatvę, nesirūpinti, kokie automobiliai palikti, kokie žmonės vaikšto antrame plane, artimiausiame plane pasistatyti aktorių. Tai „nepastatyminis“ darbas.
Mano šiuolaikinė drama bus apie mano kartos žmonės. Iš anksto ją galima vadinti tipiška lietuviška juosta, nes pagrindinis veikėjas – vyras. Lietuvos kine labai retai kada pagrindines herojes vaidina moterys. Kinas daugiau pasakoja apie vyrus ir jų daugiau tarp aktorių, ryškių moterų aktorių gerokai mažiau.
– O kas kūrė scenarijų?
– Scenarijų rašiau pats, redagavau jį kartu su daugeliu žmonių, kurie tai išmano, supranta ir pataria. Visų nuomonė man svarbi, nors ne į kiekvieną atsižvelgiu, dažnai lieku prie savosios.
– Pasitiki brolio, režisieriaus K.Vildžiūno patarimais?
– Kaip kūrėjai esame atskiri žmonės, bet kaip kolegos esame tos pačios srities veikėjai. Brolio filmuose suvaidinau tam tikrą vaidmenį, kai kur net ekrane, matydavau ankstyvas scenarijaus fazes, kai ką siūlydavau... Daug kartu nuveikėme. Mano scenarijų brolis peržiūrėjo, redagavo, diskutavome. Bet vaidmens brolis negavo (šypsosi), nors, esu įsitikinęs, galėtų vaidinti kine.
– Žiūrovai mažai tave pažįsta, tavo brolį Kristijoną žino kur kas geriau. Sąmoningai buvai likęs šešėlyje ar taip susiklostė natūraliai?
– Natūraliai. Prieš pat LMTA baigimą žinojau, kad baigęs akademiją neliksiu teatre. Dabar yra tokia atgimimo fazė, kai mane vėl pradėjo traukti į teatrą, galbūt visai norėčiau ten suvaidinti. O kai tik baigiau mokslus, nors studijos buvo labai žavingos ir naudingos, jos kažkuria prasme laužė asmenybę.
Tai, kas vyko tuometiniame teatre, manęs kaip kūrėjo netenkino, juolab jau turėjau režisūrinių ambicijų. Iš teatro išėjau, todėl manęs kaip aktoriaus nelabai kas ir žino. Teatro scenoje vaidinau tik studijų metais. Nebuvo taip, kad ten mokydamasis kentėjau iki pabaigos, nes buvau nevykėlis. Viskas sekėsi. Aišku, buvo įvairių momentų, bet buvo galimybė likti, tačiau man nepatiko tuometinė aplinka. Kai mano dėstytoja D.Tamulevičiūtė pasakė, kad Rusų dramos teatre, kur vaidinome, spektaklių nestatys, nutariau, kad likti nenoriu.
 |
| Mykolas Vildžiūnas filme „Tadas Blinda. Pradžia“ sukūrė Janeko personažą |
Per tuos šešerius metus po studijų baigimo atlikau du ryškesnius vaidmenis kine. Vieną – filme „Aš esi tu“ (rež. K.Vildžiūnas, 2006 m.), o kitą – „Tadas Blinda. Pradžia“ (rež. D.Ulvydas, 2011 m.). Jie panašūs savo apimtimi, abu ryškūs antraplaniai vaidmenys.
Esu vaidinęs ir mažesnių vaidmenų studentų, jaunų kūrėjų filmuose. Baigęs mokslus išėjau į kūrybines paieškas, sukūriau savo erdvę, kurioje galiu būti pats sau šeimininkas, užsiimu renginiais, jų režisūra, pramoginiais pastatymais. Tai mane šiek tiek tenkina kaip kūrėją, bet, svarbiausia, tenkina mano finansinius poreikius ir užpildo skrandį.
– Norėtum būti žinomas?
– Žinomumas yra labai keistai suvokiamas. Turėjau begales galimybių tapti žinomu, bet atsisakiau serialų, į kuriuos mane kvietė. Niekada nesibroviau į eterį ir atsisakiau televizinių projektų. Tapti žinomu tokiu būdu man visai neįdomu. Man kur kas įdomiau kurti ir atrasti tą žiūrovą, bendramintį, su kuriuo gali kalbėtis akis į akį.
Mano tikslas – sukurti įtikinamą personažą. Žmonės, išėję iš kino salės, gali nesakyti, kad Vildžiūnas sukūrė gerą vaidmenį. Svarbu, kad sakytų, jog poručikas buvo geras. Man nereikia, kad mane pažintų, prašytų parašų. Aš didesnę gyvenimo dalį stengiuosi dirbti taip, kad nebūčiau žinomas ir šiek tiek slapstausi po skrybėle (šypteli).
Turėjau begales galimybių tapti žinomu, bet atsisakiau serialų, į kuriuos mane kvietė. Niekada nesibroviau į eterį ir atsisakiau televizinių projektų. Tapti žinomu tokiu būdu man visai neįdomu.
– Šaliniesi popkultūros, tačiau organizuoji renginius pagal užsakymą. Vadinasi, komercinė meno pusė tau priimtina?
– Šiuo atveju toks darbas yra raktas, kad galėčiau daryti tai, ką noriu. Tik taip galiu būti nepriklausomas. Be abejo, kartais tenka daryti kompromisus.
– Vis dar gajus stereotipas, kad menininkai – bohemiški žmonės. Koks esi tu?
– Gyvenime jau visko buvo. Bet aktoriaus profesija yra lygiai toks pats darbas, turintis savo taisykles, kaip ir kiti darbai. Turime darbo schemas, privalome išmanyti savo mokslą. Kita vertus, kiekvienas yra kūrėjas. Pamenu vieną gyvenimišką nutikimą: palikome autoservise tėvo automobilį, kai atsiėmėme, jis buvo perdažytas, sutvarkytas. Ir kaip tyčia, pavažiavę vos kelis šimtus metrų, patekome į avariją. Kai atvilkome automobilį atgal į servisą, išėjo mūsų meistras. Reikėjo pamatyti skausmą to vyro veide. Jam grąžino ne geležies gabalą, o išniekintą jo kūrybinį darbą. Toks pats skausmas, kai režisieriui „nesusiklijuoja“ spektaklis ar aktoriui nepavyksta scena.
– Ėmeisi nelengvo užmojo – statyti pirmąjį savo vaidybinį filmą. Ar nebaisu? Juk jokia paslaptis, kad Lietuvos publika ypač skeptiškai vertina savo šalies kūrėjų darbus.
– Neseniai švenčiau 30-metį (M.Vildžiūno gimtadienis rugpjūčio 31-ąją, – aut. past.). Kadangi filmo biudžetas mažas, gimė mintis socialiniame tinkle „Facebook“, kur rašau itin retai, paprašyti netradicinės dovanos. „Lietuvoje yra nuostata, kad filmus kuriame sau ir draugams. Jei jūs, mielieji, esate mano draugai, tai filmas, kurį kuriu sau – ir jums. Jei norite man padovanoti kokią smulkmeną, geriau tuos porą litų atiduokite man į rankas“, – parašiau.
Ir išties, daug kas galvoja, kad kiną režisieriai kuria sau ir draugams. Tačiau iš tiesų nėra nė vieno, kuriam būtų nesvarbi publika. Juk nedažai automobilio tam, kad laikytum jį garaže – norisi, kad žmonės pastebėtų, koks jis gražus. Lygiai tas pats su filmu. Jį sunku išleisti iš garažo, bet labai svarbu, kaip žiūrovas į jį sureaguos.
Tai, kad savame krašte visada vertiname skeptiškai – mes ne vieni tokie. Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-dukas gimtojoje šalyje yra niekinamas už tai, kad jis neva tyčiojasi iš vietos kultūros, o pasaulis jį dievina už tai, kad jis įdomiai parodo kitokio dvasinio gyvenimo paralelę.
Taip yra ir su popmuzika. Mums tekstai, dialogai gimtąja kalba atrodo beprotiškai primityvūs. Kai klausome angliškai ir girdime „Kiss me, baby“, viskas puiku. Kai išgirstame „Pabučiuok mane, mažyli“, laikome tai didžiausia nesąmone. Tai – savo kultūros, savo kalbos vertinimas. Juk kai matai save veidrodyje, dažnai būni nepatenkintas. Tas pats yra, kai girdi aktorių, kalbantį lietuviškai, nes tu labai gerai girdi kiekvieną detalę ir suvoki, ką jis daro gerai, o ką nelabai.
Bet apskritai man kiek baisu, nes būsimas filmas yra didelis darbas. Negali tiesiog išeiti ir sakyti – aš kuriu filmą. Tai didžiulė atsakomybė prieš žmones, kuriuos į tai įtraukei. Kiekvienam skaudės, jei kas nors bus ne taip. Labai svarbu, kaip tą filmą įvertins. Svarbu, kad jis pasirodytų. Noriu tikėti, kad filmas bus baigtas po metų, pusantrų.
– Kas iš visai Lietuvai pažįstamų aktorių pasirodys tavo juostoje?
– Apie pagrindinį aktorių kolektyvą kol kas nešnekėsiu. Susitarimai yra. Pavardės tiems, kurie domisi, nueina į teatrą, praverčia kultūros naujienas, bus žinomos. Bus aktorių profesionalų ir netikėtų veidų, kurie arba labai pamiršti, arba niekada nebuvo kine. Daugiausia bus filmuojama Vilniuje ir jo apylinkėse, mažiau – Ignalinos rajone.
– Papasakok plačiau apie siužeto liniją, kas nutinka pagrindiniam herojui?
– Tas vyras gyvena šia diena. Gyvena panašiai, kaip daugelis mūsų – skubėjimo ir sąmyšio laike. Gyvenimas jį pristabdo. Jam tenka sustoti ir rūpintis sveikata ligoninės palatoje prieš tai aplankius operacinę. Kai viskas stabteli, kitaip imi viską vertinti, įsiklausyti...
– Vienas iš tavo projektų – „Poetas Dainius“. Po jo pasirodymo „Stovėk kaip Kleiza“ tapo daugeliui pažįstama eilute. Sukūrėte poetą Dainių būtent Europos vyrų krepšinio čempionatui, ar jis turi ateitį?
– „Poetą Dainių“ sukūriau ne vienas, tai mūsų iniciatyvios „KA“ komandos darbas. Labai norime, kad poetas Dainius gyventų, bet mums reikia atrasti daugiau laiko. Krepšinio čempionatas buvo aktualija, labai tinkama pradėti tokį projektą. Poetas Dainius galėtų kalbėti ir, manau, dar kalbės apie daug aktualių dalykų – emigraciją, politiką, nesuremontuotas gatves... Mes norime, kad jis būtų gero, teisingo humoro junginys. Poetą Dainių įkūnija aktorius Šarūnas Banevičius, prie šio projekto kaip režisieriai dirbame kartu su kolega Baliu Latėnu.
– Netrukus vyksi į Austriją. Kokie vėjai tave bloškia ten?
– Ten tobulinsiu ir redaguosiu būsimo filmo scenarijų. Norint susikaupti ir ką nors nuveikti, labai gera atsitraukti. Mano kelionės tikslas – miestas netoli Vienos, bet jo neįvardinsiu, kad niekas manęs nerastų (šypsosi).
