„Ar žinote, kodėl negražios moterys taip mėgsta fotografuotis? Jos nepasitiki veidrodžiu“, – pasitikdamas 15min fotografą juokavo aktorius V.Martinaitis. Pokštai ir humoras – vyro kasdienybė, nes, pasak jo, gyvenime reikia kuo daugiau šypsotis. Daug komiškų vaidmenų sukūrusio aktoriaus manymu, humoras gali būti puikus pagalbininkas kasdienybėje ir padėti į problemas pažvelgti daug plačiau.
Kokius personažus – tragiškus ar komiškus – jums lengviau sukurti?
Šiandien, kai gyvenimas ir taip nėra lengvas, prajuokinti žmones yra labai nepaprasta. Norint prajuokinti, kad viskas būtų šmaikštu ir juokinga, tenka įdėti daugiau triūso, daugiau energijos ir daugiau fantazijos – verkti, rėkti ir draskytis ant scenos yra žymiai paprasčiau.
Tačiau turbūt vaidinti komišką personažą yra daug maloniau, nei tragiško likimo žmogų?
Žymiai smagiau – su personažu tenka emociškai susitapatinti, todėl yra smagiau juoktis, nei verkti, liūdėti ar kankintis.
Kai žvelgiate į savo sukurtų vaidmenų sąrašą, ar jame vyrauja linksmi personažai? Bene žymiausi jūsų vaidmenys – urvinis žmogus, Don Kichotas miuzikle „Žmogus iš La Manšo“, milicijos kapitonas „Vaidinant auką“ – visi šie tipažai yra gana tragikomiški...
Tas sąrašas yra labai įvairus. Žmoguje viskas yra greta: mes vienu metu esame ir komiški, ir tragiški. Kai stebime slapta kamera nufilmuotą vaizdelį, kuriame „pagautas“ niekuo dėtas žmogus, jis dažniausiai yra papuolęs į tragišką situaciją, tačiau mums viskas atrodo juokinga. Kuo žmogus į surežisuotą situaciją reaguoja nuoširdžiau, tuo viskas atrodo labiau komiška. Scenoje taip pat viskas vyksta kartu: mano suvaidintas milicijos kapitonas tuo ir yra komiškas, kad jis – labai rimtas.
Ar geras humoro jausmas yra svarbi aktoriaus savybė?
Labai. Kaip moteriai svarbus skonis ir stiliaus pojūtis, taip ir aktoriui svarbus humoro jausmas. Kuo žmogus yra šmaikštesnis – tuo jis įdomesnis.
Kai kurių žmonių manymu, komedijos yra mažiau vertingos už dramas. Komedijos – masiškesnės, į jas susirenka gausesnė publika, tikėdamasi pramogos, o ne rimtų temų analizavimo. Galbūt šis manymas yra klaidingas?
Nesakyčiau taip kategoriškai. Žmonės lengviau priima bet kokią mintį, idėją ir situaciją, kai jie yra atsipalaidavę. Kada žmonės yra atsipalaidavę? Kada jie juokiasi iš visų plaučių, kada jų krūtinės kilnojasi – tuo metu žmonės komunikuoja ne protu, o širdimi. Jei žmogus žiūri „Hamletą“, jis paprastai susineria rankas ant krūtinės, „užsidaro“, lieka atvira tik jo galva – žmogus bando viską suprasti smegenimis, protu, bet ne emocijomis. Išėję iš komedijos žmonės dar ilgai komentuoja, prisimena tam tikras frazes, situacijas. Taigi komedijose pateikiama mintis gali būti paveikesnė ir ilgiau išliekanti.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Vaidotas Martinaitis |
Kaip apibūdintumėte lietuvių humoro jausmą? Koks jis?
Net nežinau (juokiasi). Lietuviai apskritai yra labai keista tauta. Temperamentu jie gali „perspjauti“ italus ir ispanus, bet kad tai atsiskleistų, reikalingos tam tikros sąlygos. Lietuviai vieni kitus turi prisipratinti. Lietuviai – intravertai, jie daugiau svarsto, nei išreiškia, tačiau tai nereiškia, kad jie neturi humoro jausmo. Lietuviai yra „skūpūs“ išreikšdami emocijas.
Aktorius linksmina kitus ir džiugina save, patiria dvigubą malonumą – jis džiaugiasi apgavęs žiūrovą, o žiūrovas džiaugiasi apgaudinėjamas.
Koks humoras jums labiausiai priimtinas? Juodas, britiškas, rusiškas?..
Geras humoras. Su britišku humoru mūsų karta nėra gerai susipažinusi. Mano karta puikiai supranta rusišką humorą, nes mes su juo užaugome. Mus ugdė ta pati rusiška televizija, spektakliai. Rusų kalba – be proto turtinga ir labai spalvinga, joje labai daug kalambūrų. Rusų humoras – pakankamai subtilus, kuris gali būti ir vulgarus, ir aptakus, daug savyje sutalpinantis. Tas humoras yra geras, kuris ne konkretina, o punktyriškai apibrėžia, pateikia užuominą, apibendrina situaciją ir leidžia pačiam žmogui suvokti esmę.
Britiškas humoras perdėm remiasi tradicija, kurios mes gerai nežinome, todėl mums sunku jį suprasti. Naujausioje „Domino“ teatro komedijoje „Šeimyninis įvykis“ kaip tik gausu britiško humoro, taigi apsilankę šiame spektaklyje galite išvysti, kaip mes jį suvokiame ir perteikiame.
Ar spektaklių metu pastebite, kad jaunoji karta kitaip priimtų humorą?
Jaunoji karta mane žavi savo universalumu, jautrumu ir didesnėmis galimybėmis. Jaunoji karta – imlesnė, negu mes. Civilizacija eina į priekį, mūsų vaikai gimsta su kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais rankose, visai kitu geografijos suvokimu. Šiandieninis jaunimas yra laisvesnis savo mąstymu, labiau atsipalaidavęs. Humoras – tai laisvė, atsipalaidavimas. Jaunimas supranta daugiau, nei mes tikimės, jis daugiau keliauja, lengviau „pagauna“ amerikietišką humorą ir kultūrą.
Sprendžiant iš jūsų šiandieninės nuotaikos, panašu, kad jūs juokaujate kasdien...
Stengiuosi. Yra toks rusiškas posakis: „būtų juokinga, jei nebūtų taip liūdna“. Pasiduoti neigiamai nuotaikai, kai viskas yra blogai, negalima. Tokiais momentais reikia bent linksmai gyventi ir linksmai į viską žiūrėti. Jei po visų krizių dar rimtai žiūrėtume į visas problemas, tada būtų trigubai blogiau – greitai pervargtume ir gyvenimas pasidarytų nemielas. Gyvenime reikia kuo daugiau šypsotis, kuo daugiau juokauti. Humoras padeda į situaciją žiūrėti iš tam tikro atstumo, plačiau.
Ar turite firminį anekdotą, firminį posakį?
Kiekvienas anekdotas atitinka kokią nors situaciją ar kokį nors laiką. Dažniausia juos pasakoju rusiškai, nes lietuvių kalboje trūksta atitikmenų. Vienas mano mėgstamas anekdotas: „Susitinka du žydai. Vienas klausia: „Klausyk Abraamai, ar galėtum man paskolinti pinigų?“ Kitas atsako: „Taip, galiu. O kieno pinigų?“
Žiauriai daug meluodavau vaikystėje. Būdamas vaikas ir ėmiau mokytis, kaip talentingai apgauti.
O ar dažnai gyvenime jums tenka pameluoti?
Aišku tenka meluoti. Tiek metų aš treniruojuosi – juk teatre mokoma apgauti. Yra daug melo formų – galima nutylėti, pasakyti viską kitais žodžiais, apgauti... Žmogui būdinga vaikščioti su kaukėmis, o aktorius tas kaukes nagrinėja. Ne gyvenimas – o karnavalas (šypsosi). Teatre viskas yra saldus melas. Aktorius linksmina kitus ir džiugina save, patiria dvigubą malonumą – jis džiaugiasi apgavęs žiūrovą, o žiūrovas džiaugiasi apgaudinėjamas. Geriausia yra tada, kai aktorius taip meistriškai apgaudinėja, kad net pats patiki tuo melu.
Ar dažnai vaikystėje teko krėsti pokštus, meluoti?
Žiauriai daug meluodavau vaikystėje. Būdamas vaikas ir ėmiau mokytis, kaip talentingai apgauti. Vaikystėje galima daryti visokias nesąmones, nes tuomet mes nepažįstame savęs, nepažįstame aplinkos. Dažniausiai meluodavau ir išsisukinėdavau ką nors prisidirbęs, kai bijodavau gauti į „skūrą“ ar barti. Kai pavykdavo apgauti, pasijausdavau labai laimingas: ir negaudavau bausmės, ir tuo pačiu pajusdavau galią įtikinti žmones.
