Pokalbių šioje sodyboje netrūksta. Ir tuomet, kai aplanko šalia įsikūrę draugai, ir kai po darbų čia suvažiuoja Petkevičių dukros – Aistė ir Gabrielė. Šįvakar jos irgi čia bus. Progų susėsti prie stalo – daugiau, nei reikia. Aistės trisdešimtasis gimtadienis, Gabrielės dešimtukas už diplominį darbą Vilniaus universitete. „Galim susėsti šešiese – mudu su Vidu, Aistė su vyru Deividu Juodeliu, Gabrielė su savo draugu Tadu Vyšniausku – ir sėdėti, sėdėti, – šypsosi Violeta. – Nieko nuostabaus, kad mums tai patinka, bet kad ir vaikams įdomu. Ar gali būti didesnis džiaugsmas?!“
Kai atvažiuos dukros, Vidui teks papasakoti apie ką tik Londone, „Globe“ teatre, įvykusį Shakespeare’o festivalį. Ir apie tai, su kokiu furoru teatro gerbėjai priėmė lietuvių „Hamletą“. Ir kaip stovėjo po lietumi. Ir kaip plojo.
Be jokios abejonės, jie aptars naują Vido vaidmenį britų režisieriaus Bobo Mullano filme apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį „Žvaigždžių sonata“. Šioje juostoje aktoriui patikėtas kompozitoriaus tėvo vaidmuo. Ir, gali būti, prisimins kino filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ akimirkas. Už antraplanį nuskurdusio dvarininko vaidmenį Vidas šiais metais apdovanotas Sidabrinės gervės statulėle.
Jaunėlė, Gabrielė, gal neiškęs nepaerzinusi tėvo: „Filologijos mokslai baigti, gal man dabar į režisūrą stoti?!“ Vidas tik pasijuoks: „Užaugai, gali daryti, ką nori!“ Nors būtent jis visą laiką buvo nusiteikęs prieš dukrų aktorystę.
Kitą rytą su žentais imsis žolynų. „Pievos aplinkui didelės, vienam neįveikt“, – juokiasi. O Violeta mirkteli: „Vidas džiaugiasi, kad žentų atsirado, nes vis vienas ir vienas mūsų, moterų, kompanijoje.“ Atrodo, kad vasaros pabaigoje toji moteriška kompanija pasipildys dar viena nare, – Petkevičių šeimyna nekantriai laukia į pasaulį atkeliaujant pirmosios anūkės.
Apie save priminėte lietuviškame kino filme „Tadas Blinda. Pradžia“, kuris surinko daugiausia žiūrovų. Jūsų dvarininkas Gruinius buvo įvertintas Sidabrinės gervės apdovanojimu. O kuo pats labiau jaučiatės – kino ar teatro aktoriumi?
Vidas: Viduje? Gal kino labiau... Nors kine niekuomet nebuvau įvertintas.
Violeta: Užtat iš teatro esi gavęs viską, ką buvo įmanoma gauti anais laikais. Dabar galėtum ramiai sau gyventi...
Vidas: Na, jei apdovanojimai būtų likę, tau mano laidotuvėmis rūpintis nereikėtų (juokiasi). Anuomet didesnio apdovanojimo nei Valstybinė premija ir nebuvo. Į Kremlių nuvyko Eimuntas Nekrošius. Medalius man, Algirdui Latėnui, Kostui Smoriginui ir Vladui Bagdonui atidavė viešbutyje, Leningrade. Įsisegėme į chalato atlapus ir šventėme visą naktį.
Tikriausiai su nostalgija prisimenate laiką, kai žmonės iš vakaro užsiimdavo eilę, kad patektų į spektaklius „Dėdė Vania“. „Pirosmani, Pirosmani“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“?
Vidas: Būdavo ir tokių, kurie sudedamąsias loveles atsinešdavo (juokiasi). Žmonės laukdavo mūsų spektaklių, suprasdavo, apie ką juose kalbėdavome. Kai gavau Valstybinę premiją, pasiūlė butą Senamiestyje. Apžiūrėjau, senas žydų namas, galvoju, ateis laikas, pasiims, tad kam tos problemos. Įsikūrėme Fabijoniškėse – dabar ten Aistė gyvena, mes persikėlėme arčiau centro.
 |
| Filmo plakatas/Vidas Petkevičius filme „Tadas Blinda. Pradžia“ sukūrė Gruinio personažą |
Vadinasi, būta laikų, kai aktoriai vertėsi geriau už kitus?
Vidas: Kažin... Mums paskyrė specialiąją ligoninę Antakalnio gale, bet aš nė karto ten nebuvau. Kitaip mus auklėjo – privilegijų neieškojome.
Jūsų kursą, kuriam vadovavo Dalia Tamulevičiūtė, vadina teatro legenda. Iš kur ji atsirado?
Vidas: Iš darbo. Mes labai labai daug dirbome, neįtikėtina, bet po antro kurso jau pradėjome vaidinti mokomajame teatre žiūrovams. Štai taip ir užsigrūdinome.
Ir virėte tose pačiose sultyse – tarpusavyje tuokėtės, skyrėtės...
Vidas: Aš su Kristina Kazlauskaite, Arūnas Storpirštis su Dalia Storyk. Taigi mes nieko kito aplink ir nematėme, tik dirbome dirbome. Buvome kaip viena šeima – gimtadieniai, vaikų krikštynos, teatro laimėjimai. Išgyvendavome vieni dėl kitų: jei kuris klaidą scenoje padaro, kitas ištaiso. Na, tokių kaip dabar – „aš geresnis, talentingesnis už tave“ – nebuvo.
Kurso vadovė susirinko mus ne tokius, kaip anksčiau – aukštus, gražius. Kreivom kojom, futbolininkai, netradicinių gražuolių kursas. Tokiais ji pasitikėjo, o mes tą pasitikėjimą stengėmės pateisinti. Aš vienintelis kurse buvau jau po kariuomenės. „Tu parodyk tiems vaikėzams, kaip reikia...“ – sakydavo. O ką aš parodysiu, jei pats nežinau, kas tas etiudas. Toks pat žalias, kaip ir jie...
Na, bent jau gitara mokėjote groti?
Vidas: Mokėjau, net ir Smoriginą vėliau išmokiau. Dabar, kaip geras mokinys, jis mane aplenkė.
Jaunystėje pradėjote muzikanto karjerą, grojote Kaišiadorių vokaliniame instrumentiniame ansamblyje, vėliau, 1971-aisiais, dainavote Jėzų Kęstučio Antanėlio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Kodėl viskas nutrūko?
Vidas: Nes dainuoti nebeliko laiko. Tamulevičiūtė man konkrečiai pasakė: „Rinkis.“ Jausmas širdyje kuždėjo: jei šitaip dirbsime, daug nuveiksime. Neapsirikau. Vargu ar būčiau daug pasiekęs, jei būčiau likęs estradoje.
Na, gal šiandien būtumėte antrasis Stasys Povilaitis ar Liutauras Čeprackas?
Violeta: Geriau jau tas vienintelis Vidas Petkevičius!
Vidas: Niekada nesigailėjau, kad viskas taip susiklostė. Beje, apie roko operą kurso vadovė nežinojo. Niekada man nieko nesakė, bet esu tikras, kad gavo pylos nuo saugumiečių. Kaip ir tuomet, kai visas mūsų kursas susirinko į Vakarus išlydėti režisieriaus Jono Jurašo. Mūsų kalbos buvo įrašytos, o Tamulevičiūtę saugumas laikė net keletą valandų. Kartą ir mane verbavo. Su teatru turėjome važiuoti į Ameriką. Paskambino, prisistatė, sako, norėtume susitikti. Aš tyliu. Sako, turėtume pasikalbėti apie kelionę. Aš tyliu. Tuomet: na, jūs turbūt dirbate, neturite laiko, gal po kelionės tuomet susitikime? Aš – nė žodžio. Po ilgos pauzės: na, gerai, jus susirasiu, kai grįšite. Nei rado, nei ieškojo. Daugiau niekada nebuvo nė vieno skambučio.
Į JAV pirmą kartą išvykote 1988-aisiais. Juk galėjote ten ir pasilikti?
Violeta: Juo labiau kad mano mama tuo metu jau gyveno Amerikoje... Jaunimo teatre dirbau režisieriaus padėjėja, tačiau manęs tąsyk nesivežė. Paprašiau mamos iškvietimo. Šiaip ne taip išleido su Aiste, jai tada buvo šešeri. Amerikos lietuviai nesuprato: Vidas čia, aš su dukra čia, o ruošiamės namo, į Lietuvą.
Kai esi subrendęs, keisti gyvenimą sunku. Tų milijonierių tada klausiu: ką kalbėsite, kai pasiliksiu, kai viską pradėsiu nuo nulio? Ar tuomet kviesite mane į svečius? Ar bendrausite?
Vidas: Pamenu, man sakė: atvažiuok į Holivudą, rasim tau vaidmenų. Ne, sakau, ačiū, turiu visai neblogą darbą Lietuvoje. Kas žino, ar rimtai kalbėjo, o gal tikrino? Į Lietuvą grįžau vienas, Violeta su Aiste liko. Nors esu stiprus žmogus, tuomet buvo tikra depresija. Po Amerikos triumfo Lietuva – baisi skylė. O dar namai tušti, darbų nėra.
Dažnai prisimenate tą laiką?
Kasdien apie tai negalvoju, bet kai susirenkame... Kvailioji, prisimeni, kaip tada buvo, o kaip tada. Anuomet sakydavome, kad sulaukę septyniasdešimties vis dar vaidinsime „Bebenčiuką“ ir vienas kitam sakysime: „Tu taip greitai scenoje nebėk, nebepaveju.“ Nespėji nė mirktelėti, kai tas laikas ateina. Ir gauni tik tėvus ir senelius vaidinti. Herojų laikas praėjo.
Iki šiol po pasaulį važinėjate su buvusio kurso draugo Eimunto Nekrošiaus teatru... Ir dabar laukia Kazanė, paskui – Meksika. Nekrošius turi stebuklingą trauką, kažkokį nesumeluotą jausmą, iš gilaus kaimo paimtą teisingą natą. Repetuoti su juo taip įdomu! Mane daug metų pažįsta, nuo pirmojo etiudo, bet vis siūlo kitaip į save pažiūrėti. Jei aktorius gerai sukūrė vaidmenį, tai – režisieriaus nuopelnas.
Violeta, apie ką jūs galvojate, kai matote savo vyrą scenoje?
Violeta: Esu didžiausias kritikas, bet ir labiausiai jį palaikantis žmogus. Kai kiti kritikuoja, iškart puolu ginti, juk gerai pažįstu teatro virtuvę.
Teatre pradėjote dirbti nuo bilietų kasos...
Violeta: Mokiausi universitete vokiečių kalbos. Mama vertėsi sunkiai, reikėjo kokio nors darbo. O paskui vis pas Vidą knygų skolintis. Taip ir prisiskolinau – iki šiol (juokiasi).
Vidas: Buvo žmonių, kurie teatre vaipėsi: „Ką, tu su kasininke?“
Violeta: Na, taip, jie paskui laukė, kada storėti pradėsiu. Visi manė, kad susituokėme iš reikalo.
Vidas: O Aistė gimė tik po dvejų metų.
Kokios buvo jūsų vestuvės?
Violeta: Tokios ir vestuvės... Man – egzaminai, Vidas iš gastrolių parlėkė vienai dienai. Dešimtą į santuokų rūmus, papietavome, o kitą dieną mūsų vieno kambario bute susirinko draugai.
Vidas: Bendro gyvenimo pradžia nebuvo lengva...
Violeta: Būdavo dienų, kai skaičiuodavome: jei nuvažiuosiu į repeticiją automobiliu, o vakare į spektaklį, tai iki atlyginimo niekaip neištempsime. Po dešimties metų darbo apsisprendžiau ir išėjau iš teatro. Maniau, jauna, vokiečių kalbą moku, vairuoju, darbą gausiu. Pasirodė, ne. 35-erių – per sena. Pavyko įsidarbinti įmonėje, kuri iš Vokietijos varė automobilius. Savininkas, pamatęs, kad ne tik vokiškai kalbu, bet ir vairuoju, pasiūlė važinėti ir pačiai. Atgal lėkdavau tarp dviejų ralistų 180 kilometrų per valandą greičiu. Per tris mėnesius numečiau dvidešimt kilogramų. Bet duonos tais laikais turėjome sočiai.
Nelengva toms aktorių žmonoms...
Violeta: O daktarų, teisininkų žmonoms, ką, lengviau? Niekada nesėdėjau namuose ir nelaukiau iš gastrolių grįžtančio Vido. Pamenu, kai gimė Aistė, gydytojas manęs klausia: „O kur vyras?“ Sakau: „Gastroliuoja.“ „Ai, visi jie gastroliuoja, kai žmonos gimdo“, – numojo ranka. Pati dirbau vertėja, su vokiečių grupėmis nusitrenkdavau iki Baikalo. Kai namuose pasidarydavo ankšta, Vido sesei vaikus palikusi lėkdavau slidinėti. Aistei buvo šeši mėnesiai, kai pirmą kartą Vido išsiprašiau į kalnus. Viena slidinėti važiavau ir gimus Gabrielei. Moteriai, su kuria gyvenome viename kambaryje, sakydavau: „Atvažiavau slidinėti ir miegoti!“
Vidas: Abi mūsų mergaitės rėkdavo naktimis. Vienas kambarys, sėdim abu visokių spockų prisiskaitę ir nežinom, ką daryti. Kai reikėdavo vaidmeniui ruoštis, užsidarydavau tualete.
Užsiminėte, kad Vidas neleido dukroms rinktis aktorystės. Nors gabumų ir viena, ir kita turėjo...
Violeta: Aistė nuo mažens dainavo „Liepaitėse“. Muzikos mokykloje sakydavo, kad jos pirštai – Dievo dovana. Gabrielė gimnazijoje lankė teatro klasę, ji gal ne tokia drąsi kaip Aistė, bet gabumų turi sočiai.
Vidas: Aš joms nieko nedraudžiau, tik mėginau išaiškinti, kodėl aktorystė – netinkamas darbas moterims. Vaidmenų joms trūksta.
Vidai, judu su Violeta tiek metų gyvenate kartu. Turėtumėte žinoti paslaptį.
Vidas: Kai esi jaunas, neišmanai, nei ko nori, nei kas tu esi. Dėl tos priežasties šeimos ir nesueina... Būna, kad ir antrą kartą nepasiseka, ir trečią. Bet jei kartą surandi savo žmogų, vadinasi, pavyko. Nieko nėra svarbiau už šeimą.
Judu juk nesusituokę bažnyčioje?..
Violeta: Niekaip dar nesusitariame, ar tinkame vienas kitam (juokiasi)!
Vidas: Gal kada dar bus proga! Tiesa, sidabrines vestuves jau pražiopsojome, o iki auksinių teks palaukti.
Violeta: Užtat Vidas – vis dar laisvas.
Vidas: Gal todėl niekur ir nebėgu nuo tavęs (juokiasi)!
