Kai keletui draugių pasakiau, kad einu susitikti su tavimi, jos baisiausiai nustebo: „Argi Alanas Lietuvoje?“
Kaip matai... Pastaruoju metu daug važinėju, gal todėl žmonėms atrodo, kad manęs čia nėra?
Nebijai, kad gerbėjai ims ir tave pamirš?
Aš esu visoks. Kartais – vakarėlių vilkas, o kartais – ramiai kiūtantis namuose. Esu iš tų artistų, kuriems nereikia rodytis vien tam, kad juos prisimintų. Man nereikia darytis reklamos, reklama mane susiranda pati.
Ir tau visiškai užtenka to, ką turi?
Žmogus visada nori daugiau, sunku pasotinti savo apetitą...
Šiais metais atrankos į „Euroviziją“ scenoje tavęs irgi nematėme...
Užtektinai toje scenoje rodžiausi. O kam, jei Lietuva dar nesubrendusi priimti kitokio požiūrio į muziką – europietiško, pasaulinio.
Ar dabar rašai dainas?
Taip, šiek tiek esu pasitraukęs nuo kūrybos, tačiau tai visai nereiškia, kad nekuriu. Atsidėjau koncertinei veiklai, kaupiu idėjas ateičiai. Esu tokios būsenos, kad visiškai nenoriu įrašyti naujų dainų. Gimsta kokia, užrašau, padedu į archyvą. Tiesiog dabar taip jaučiuosi, taip gyvenu...
Kokia gi prabanga – daryt, ką nori...
Daugybė menininkų taip gyvena. Ir aš pasirinkau tokį kelią, nepaisydamas sunkumų, kuriuos tenka perlipti.
Jei turi charizmą, jei eina teisingu keliu, menininkas nebijos paslysti. Eiti savo keliu, daryti, ką iš tiesų nori, yra labai drąsu. Rinktis tai, kas įdomu, o ne tai, kas naudinga ir pelninga...
Mano kūryboje yra daug meilės, romantikos, tačiau noras sukurti ką nors gražaus, nuostabaus visada buvo didesnis. Kūrėjo siela juk nerimsta, nori palikti ką nors kitiems. Štai kas mane vedė į priekį! Tai tik žurnalistų sukurtas įvaizdis, esą mane veda meilė...
Daugybė žmonių pasakytų, kad į priekį juos veda meilė. Gal kūrybos pertrauka reiškia, kad jos dabar nėra tavo širdyje?
Pasakysiu atvirai: niekada meilė manęs nevedė į priekį. Gal kai kurie žmonės ir nustebs tai išgirdę... Mano kūryboje yra daug meilės, romantikos, tačiau noras sukurti ką nors gražaus, nuostabaus visada buvo didesnis. Kūrėjo siela juk nerimsta, nori palikti ką nors kitiems. Štai kas mane vedė į priekį! Tai tik žurnalistų sukurtas įvaizdis, esą mane veda meilė...
Nejau įvaizdis ir vidinė būsena yra du skirtingi dalykai?
Aš nepuldavau įrodinėti, kad esu ne toks. Visą laiką man buvo svarbu kūryba.
Ir vis tiek ilgametė tavo draugystė su vadybininke Aida Žiliūte nutrūko. Gal dabar pats laikas papasakoti tiesą apie jūsų santykius. Atskleisti, kas buvo sugalvota sąmoningai, o kas vyko iš tikrųjų?
Nieko apie tai nekalbėsiu. Juk tai – itin asmeniška.
Bet tikriausiai patyrei, kad skirtis su mylimu žmogumi nelengva...
Suprantu, svetimiems smalsu. Paprasta kalbėti, skaityti, bet juk niekas nežino, kas – tarp eilučių. Man nepatinka, kai svetimi lenda į sielą.
Apie meilę nekalbi, tai apie ką kalbėtum valandų valandas?
Apie gyvenimą.
Ir koks jis, tavo gyvenimas?
Gyvenu lengvai, neskubėdamas.
Kelionės neverčia skubėti?
Kelionėmis aš mėgaujuosi. Buvau Stambule, Kijeve, Minske, taip pat – Švedijoje, Šiaurės Irake – kokius keturis kartus. Ir jaučiu, kad dar daug keliausiu.
Tai verslo ar šeimos reikalai?
Kol kas negaliu apie tai kalbėti. Kol planai neįgyvendinti, nenoriu svaičioti. Pabūti kitose šalyse – labai svarbu. Visi tai žino. Man patinka keliauti, nuostabus jausmas būti kelyje. Iš kelionių grįžtu kitoks, geresnės nuotaikos, pasikrovęs emocijų.
Dažnai būni Šiaurės Irake. Ar tėvo namuose turi savo kambarį?
Turiu daug kambarių, visada galiu išsirinkti, kurį panorėjęs. Man patinka Irako klimatas, geras maistas, puikūs žmonės. Ir jokių pavojų ten nėra, kaip kiti įsivaizduoja.
Jau seniai galėjai persikelti į tėvo namus. Kas gi tave laiko Lietuvoje?
Iš tiesų – niekas. Galiu važiuoti ir išvažiuoti, jei tik noriu, bet nėra taip paprasta. Žinoma, jei paprašytų šeima, nė nedvejočiau. Žinau, tėtis norėtų, kad gyvenčiau šalia, bet kol kas garsiai apie tai nekalba. Jis žino, kad ir Lietuva man brangi.
Argi nenorėtum pamėginti tapti dainininku tėvo šalyje?
Sakai, galėčiau? Siūlai? Kodėl ne, juk tikrai galima pamėginti. Nemeluosiu, tokių minčių esama mano galvoje. Tik dabar laikas ne visai tam tinkamas, jis kažkoks sustojęs... Tiesą sakant, net gerai nežinau, kuriuo keliu man sukti. Užtat ir reikia pertraukos, kad galėčiau įsiklausyti į save.
Esu įsitikinęs, kad draugystė tarp dviejų žmonių turi išlikti, nors ir kas būtų. Meilė gali baigtis, draugystė nesibaigia niekada...
O gal – stiprių išgyvenimų?
Jų – užtektinai.
Jei man dabar tave reikėtų apibūdinti, sakyčiau – juodasis Alanas...
Mano gyvenime vyksta daugybė dalykų. Kartais netgi norisi, kad jų būtų mažiau. Norisi atsiriboti, negalvoti apie nieką, tik siausti, linksmintis ir mėgautis.
Tai kur kas geriau, nei sėdėti užsidarius ir žiūrėti į vieną tašką tamsiame kambaryje...
Būna ir šitaip. Daugybė žmonių yra patyrę panašių dalykų, nereikia bijoti šitos būsenos. Lengva kalbėti, aišku... Užtat kai kada verta į tokias mintis numoti ranka ir bėgti linksmintis.
Na, ir kur Vilniuje tave galima sutikti?
Nesakysiu.
O jei ten lauktų kokia princesė?
(Pasigirsta Alano juokas, kurio su jokiu kitu nesupainiosi.)
Alanai, jei nori būti stiprus, koks turi būti?
Kiekvienas yra stiprus. Tereikia pagalvoti, kiek jėgų tau duota, ką nuveikei, ką gero padarei, kaip pasiekei savo tikslų. Tada supranti, kad nereikia abejoti savimi. Stiprybė yra jau vien tai, kad darai, ką nori.
Ir tau visai nereikia žmogaus šalia?
Yra tų žmonių.
Kalbu apie labai labai artimą...
Būna, yra toks žmogus, būna – nėra.
Nenujauti, gal meilė tave aplankys svetimoje šalyje?
Visais laikais mane mėgino supiršti, apvesdinti...
O tau norėdavosi, kad paliktų ramybėje?
Būtent tai ir norėdavau pasakyti!
Aida liko tavo vadybininke. Kaip tau pavyko išlaikyti gražius santykius? Juk dažnai išsiskyrę žmonės vienas kito nė nenori matyti?
Aš turiu daug tėvo kraujo, o pietiečiai – labai šilti, draugiški žmonės. Kartais pajuntu, jog Lietuvoje manęs nesupranta. Esu įsitikinęs, kad draugystė tarp dviejų žmonių turi išlikti, nors ir kas būtų. Meilė gali baigtis, draugystė nesibaigia niekada... Nors, žinoma, kiekvienas atvejis skirtingas. Juk žmonės būna ir labai pasimetę, ir nelaimingi, ir negali atleisti. Draugystę galima išlaikyti, tik jei nori abi pusės, juk santykius visada kuria du žmonės, ne vienas.
O prisiminimai? Juk sutikęs buvusį artimą žmogų kaskart žiūri jam į akis...
Štai čia ir baikime. Nenoriu pasakyti daugiau, nei pasakiau.
