Nesate standartinė pora, mėgstate laužyti normas ir taisykles, bet pastaruoju metu savo meilės istoriją dėliojate pagal visus standartus: priesaika bažnyčioje, vestuvės ant ežero kranto, medaus mėnuo prie jūros, kūdikis...
Monika: Bet juk tai – taip gražu!.. Draugai džiaugėsi, kad mūsų vestuvės – pačios geriausios, kokiose yra tekę būti. O paskui atėjo vasara, ir mes, kaip įprasta, susiruošėme į Nidą. Ten visiškai atsipalaidavome.
Aleksandras: Oras keitėsi keturis kartus per dieną, bet nieko tokio. Tinginiavome: valgėme žuvis, aš žaidžiau tenisą, Monika gulėjo prie jūros... Po kurio laiko nuvažiuosime į Nidą dar kartą – juk medaus mėnuo gali tęstis ir du mėnesius.
Gali tęstis ir visą gyvenimą...
Aleksandras: Oi, ne – gims vaikas ir baigsis medus (šypteli). Kol turime laisvės, reikia ja naudotis. Nida – toks truputį pensininkų ir nėščiųjų kurortas, todėl mums ten buvo labai gerai.
Kodėl taip ilgai slėpėte žinią, kad laukiatės?
Aleksandras: Kas norėjo, tas žinojo. Bet visokiems internetininkams jos viešinti neleidau – nesu viešas asmuo, turiu teisę į privatų gyvenimą. Kam reikia apie tai pliurpti?.. Juk aš ne Švedijos princesė, apie kurios kūdikį reikia pranešti visai tautai. Nėra ko slėpti, bet nėra ko ir rėkti ant kiekvieno kampo.
Monika: O man, prisipažinsiu, kartais norisi pasigirti. Pasidžiaugti ta padėtimi...
Aleksandras: Pakanka į feisbuką parašyti – ir jau pasigiri visam pasauliui: valio, gims vaikas!.. Bet man įdomu, ką tas vaikas mums pasakys po kokių penkiolikos šešiolikos metų? Juk kai mes gimėme, jokių internetų nebuvo, niekas informacijos apie tai neplatino. O mano vaikas po kurio laiko internete galės viską apie save rasti – su smulkmenomis!.. O kas, jei mums pareikš: „Aš nedaviau jums sutikimo apie mane kalbėti“? Todėl jaučiuosi atsakingas už tai, ką darau. Teisingai ir gražiai elgtis visą gyvenimą žmogus negali – jei esi gyvas, iškreti visokių nesąmonių. Bet pasistengti galima.
Kraitelį kūdikiui jau kraunate?
Monika: Kaip tik šiandien parduotuvėje apžiūrėjome lovytę, drabužėlius...
Tikiuosi, jūsų kūdikio drabužėliai turės „A&V“ ženklą?
Aleksandras: Kokį dar ženklą?.. Šliaužtinukų kolekcijos tikrai nekursime (juokiasi).
Monika: Aleksandrai, o gal tu geriau pagalvok? Pažiūrėk, kiek daug mieste nėščių moterų...
Aleksandras: Kai vaikas truputį paaugs, marškinėlius tikrai sukursime. O šliaužtinukų galima ir parduotuvėje nusipirkti. Pažiūrėjau, „Marks & Spencer“ yra visai neblogų.
Monika: Iki šiol net nepastebėdavau, kad parduotuvėse yra vaikų skyrių, – jie man tarsi neegzistavo. O dabar pasivaikščiojome, Aleksandras nedrąsiai priėjo, pačiupinėjo drabužėlius lyg iš tolo... Malonus jausmas.
Aleksandras: Man susidaro įspūdis, kad šiais laikais vaiko kultas yra daug didesnis nei mūsų vaikystėje. Tada į viską buvo žiūrima gerokai paprasčiau. Net motinystės atostogos tarybiniais laikais būdavo trumpos – niekas dėl to nesuko galvos. Tėvai susigriebdavo tik tada, kai atžalos imdavo namo nešti prastus pažymius, o šiaip vaikai augdavo sau, kaip daržovės...
Jums nė trupučio nebaisu?
Monika: Jau pasirinkau, kur gimdysiu, – Vilniaus gimdymo namuose. Kol kas visai nesijaudinu. Tai didžiulė gyvenimo dovana – auginti gyvybę savyje, jausti, kaip ji spurda... Ir savijauta kitokia, kai ta gyvybė atsiranda: kartu atsiranda ir vidinė ramybė.
Aleksandras: Ech, ramybė... Jeigu vaikas atsigims į mane, manau, su juo nebus nei lengva, nei ramu (šypteli). Bet aš tam morališkai pasiruošęs. Reikia suvokti tai, kas svarbu, tačiau nereikia iš to daryti šizos. Viskas yra natūralu: vaikui reikia dėmesio, ir jis jo gaus. Bet iš proto tikrai neisime.
Ką su juo veiksite? Kartu važiuosite žvejoti?
Aleksandras: Pažiūrėsime, kas jam patiks. Juk nebus taip, kad pasakysi: „Eik žaisti futbolo“, ir eis. O gal jis to visai nenorės?..
Monika: Reikės jį supažindinti su viskuo – ir su žvejyba, ir su kamuoliu, ir su spalvomis. O jau paskui pats pasirinks, ko gyvenime norės.
Gal taps modeliu arba dizaineriu?..
Aleksandras: Gal geriau nereikia. Vyras modelis – na jau, atsiprašau: tai turbūt blogiausia, ko galėčiau palinkėti savo vaikui. Geriau jau tegul tampa vaistininku.
Monika: O aš visai nieko prieš, kad jis būtų gražus. Duok Dieve...
Aleksandras: Gali sau būti gražus, bet jei žmogus per daug žiūri į veidrodį – tai jau netvarka. Jis neturi būti apšepęs, bet ir ne narcizas.
Monika: Tik nesakyk, kad tu auklėsi vaiką kaip kariuomenėje...
Aleksandras: Auklėsiu (juokiasi). Tikrai nebus taip, kad išdygo spuogas, ir jis visą naktį nemiega, kas valandą keliasi pasižiūrėti, ar dar neišnyko... Bet šiaip žmoguje viskas yra užkoduota – mūsų norai nieko nepakeis. Nesu Rodenas, nenusilipdysiu tokio žmogaus, kokio noriu... Teoriškai kalbame viena, o praktiškai bus kitaip.
Bet sauskelnes tu sugebėsi pakeisti?
Aleksandras: Na, jei nemokėsiu – išmoksiu. Tai ne pats sudėtingiausias pasaulyje dalykas. Aš nebijau š... (juokiasi). Galėsime likus mėnesiui iki gimdymo su Monika vienas kitam sauskelnes keisti, kad pasitreniruotume. Bet kažkuriam iš mūsų tada reikės rėkti, žviegti ir priešintis...
