Aktorius su šeima gyvena ne stikliniame daugiaaukštyje, o mediniame namuke ant žaliuojančio kalno, arklius mėgsta labiau nei mersedesus ir, rodos, nė kiek nesureikšmina, kad yra kviečiamas vaidinti kiekviename didesniame lietuviškame filme ir nominuojamas kino apdovanojimams: „Tai kad man nėra labai svarbu kišti savo veidą į eterį...“
Jis nevalingai pasitrina akį – po filmavimo dar likę blakstienų tušo pėdsakų. Bet tuo kasdienybėje ir baigiasi Alekso artistiškumas: jis nemostaguoja rankomis, nebando priblokšti aplinkinių įspūdingu, per paširdžius einančiu balsu, nesidairo ieškodamas atpažįstančių žvilgsnių. „Būna, tie žvilgsniai visgi stabteli. Pasisveikina, aš irgi pasisveikinu, bet nematau čia nei problemos, nei įvykio“, – šypteli paprastas vaikinas languotais marškinukais, šiemet nominuotas Sidabrinės gervės apdovanojimui geriausio aktoriaus kategorijoje.
Jūs iš tų, kurie nuo pat kūdikystės žino, kad taps aktoriai?
Ne – tiesiog taip išėjo. Šiauliuose baigiau mokyklą, kur buvo sustiprinta dailė. Norėjau ramiai sau piešti, bet ant sprando kabojo tarybinė armija – kad jos išvengčiau, įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą. Ir man ten labai patiko: atviras pasaulis, smagus gyvenimas! Bet po metų kažkaip atsiradau Vilniuje ir įstojau į Konservatoriją – iš pradžių dar mėčiausi tarp aktorystės ir dailės, bet galiausiai likau artistas.
Ar dar kada užeina noras ką nors pateplioti?
Pagalvoju apie tai. Kažkada buvau paėmęs į rankas pieštuką, bet rimtai jau nebeužsiimu. Gal kada vėliau...
Pensijoje?
Labai gražus amžius, tarp kitko (šypsosi). Visai jo nesibaidau.
O juk dirbate Jaunimo teatre – turite visuomet būti jaunas!
Į Jaunimo teatrą patekau ne iškart. Baigęs studijas, buvau paleistas į visas keturias puses, bet didelio galvos skausmo kažkodėl nejaučiau. Susiradau paprastą darbą – pjausčiau odas pas amatininką. Labai patiko: darbuojiesi sau ceche, ramu... Po studentiškos trisdešimties rublių stipendijos darbininko alga man pasirodė didžiuliai pinigai – jaučiausi labai turtingas (juokiasi). Laimei, nereikėjo rūpintis, kur gyventi: dar pirmame kurse, negavęs bendrabučio, netyčia radau moterį, ji mane priglaudė. Gyvenau pas ją iki pat studijų pabaigos ir dar ilgiau – keisdavo butus, bet mane visada pasiimdavo su savimi ir net neprašydavo nuomos mokesčio.
Jūs, kaip tikras menininkas, turėjote mecenatę?
Taip (šypteli). Tokių gerų žmonių labai reta. Gyvenimas buvo patogus, bet vis dėlto odas pjausčiau neilgai – kolegė Neringa Varnelytė pakvietė į TV3 pabandyti įgarsinti animacinius filmus. Įgarsinu juos iki šiol – jau penkiolika metų. Vaikai net atpažįsta mane iš balso: sykį kažkokie jaunuoliai valandų užklausė, pasakiau. „O, – sako, – čia gi Kempiniukas!“
Kodėl vis dar įgarsinate filmus – juk darbų teatre, televizijos serialuose, kine jums ir taip netrūksta? Ne dėl pinigų tikriausiai?..
Pinigų, žinoma, neišsižadu, bet jie senokai nebėra pagrindinis motyvas. Nenorėčiau, kad pinigai mano gyvenime pradėtų dominuoti ir dėl jų imčiau daryti bet ką: jei taip kada nutiks, bus labai liūdna dėl savęs... Atlyginimas už įgarsinimą niekada neatrodė Klondaikas, bet jaunystėje padėjo pragyventi. O dabar tai darau, nes smagu. Dirbu nuo televizijos įsikūrimo pradžios, kaip čia atsisakysi?.. Tai kaip draugystė su žmogumi: juk nesakai „ne“ vien dėl to, kad tau neapsimoka su juo susitikti.
Šiais laikais bet koks žingsnis į televiziją būtų labai vertinamas, net įgarsintojo darbelį gavęs žmogus dėl to pasigirtų pakelta galva. Ar jums buvo svarbu, kad dirbate televizijos kanale?
Bijau pasirodyti, kad man niekas čia nesvarbu, bet, kiek pamenu, ne. Dabar tos televizijos tapo kažkokie monstrai, o tada viskas buvo paprasčiau ir kukliau. Be to, tuoj pradėjau dirbti teatre: mane pakvietė į porą spektaklių Kaune, paskui buvau pasiūlytas Eimuntui Nekrošiui, kai šis statė „Meilę ir mirtį Veronoje“. Iš odos dirbtuvių, deja, teko išeiti – nebespėjau. O galiausiai Irena Bučienė pakvietė į Jaunimo teatrą ir pasiūlė etatą.
Plojote katučių?
Nuskambės labai išdidžiai, bet svarsčiau, ar man verta priimti pasiūlymą (juokiasi). Baiminausi, kad etatas supančios rankas ir kojas. Bet taip neatsitiko. Džiaugiuosi, kad dirbu būtent Jaunimo teatre: kitur keičiasi vadovai, vieni aktoriai išmetami, kiti priimami, vyksta kažkokios konfrontacijos... O pas mus yra tvirtas branduolys. Su kolegomis turime apie ką pasikalbėti. Teatre tai svarbu – pasitikėti žmonėmis.
Argi ne visur atsiranda aktorių, į televizijoje uždarbiaujančius kolegas žiūrinčių šiek tiek iš aukšto: „Kam švaistote savo talentą, eikvojate save niekniekiams?..“
Beveik visi dabar tai daro. O dėl talento... Visada norisi išlaikyti tam tikrą profesionalo kartelę, bet tai priklauso ne nuo manęs vieno, o nuo visos komandos. Kita vertus, darbų, dėl kurių truputį gėda, pasitaiko ir teatre. Pavyzdžiui, pastatėme spektaklį „Striptizo ereliai“: taip reikėjo perlipti per save, kad net galvojau rašyti prašymą ir eiti lauk iš teatro... Vėliau buvo „Triukšmas už kulisų“. Kai trijų valandų trukmės spektaklis pastatomas per mėnesį, jautiesi lyg beprotnamyje. Manęs tame spektaklyje nėra: techniškai atlieku vaidmenį, darau, ką liepė daryti, bet savęs ten neįdedu. Nuvargstu nuo lakstymo ir rėkavimų, ir tiek. Bet jis – sėkmingas, komercinis... O būna spektaklių, kuriuos išmąstai, sudedi visą save, bet juos greitai išima iš repertuaro, nes – nepopuliarūs. Keistą laiką dabar išgyvena teatras: atlieka gyvos televizijos funkciją. Atsiranda tokių reiškinių kaip „Domino“ teatras... Bet jei žmonėms to reikia, tegul jis būna.
Juk aktoriaus talentas nuo to nesumažėja? Netampa paviršutiniškesnis?
Taip, visuose spektakliuose galima suvaidinti gerai. Gal nebūtina visą gyvenimą kapstyti kažkokias gelmes ir įsivaizduoti, kad jas iškapstai, nes iš tiesų gali būti, kad tik plaukioji paviršiumi. Bet nuolat „vaidentis“ ekrane man būtų peilis: kai perjungi kanalus ir visuose matai tą patį veidą, nebesupranti, ką jis ten daro... Kita vertus – suprantu, kad atsisakyti pasiūlymo aktoriui sudėtinga: šiandien atsisakysi, rytoj tau niekas nieko nebesiūlys.
Dažnai atsisakote pasiūlymų?
Nedažnai, bet tenka. Bijau dėl savęs, kad bėgimas per serialus manęs nesuniveliuotų – dar norisi ir kokį nors personažą suvaidinti... Mano pirmasis televizijos serialas buvo „Atžalos“, paskui – „Gedimino 11“, „Emilija“, dabar – „Kas nori nužudyti Mią?“ Pastarajame vaidinu vėlgi ne dėl pinigų, o dėl senos draugystės su prodiuseriais.
Gerbėjų atsiliepimai apie jus teatro svetainėje – labai malonūs: „Gražiausi pasaulio aktoriai – Costneris ir Kazanavičius...“ Atitinkate gražuolio amplua?
Sakote, sekantis po Costnerio? Na, ką padarysi (juokiasi). Teatre vaidinau visokiausio plauko herojus: nebuvo taip, kad sykį aprengė princu ir vaikščiojau taip dešimt metų.
Vis dėlto krinta į akis, kad jus nurengti režisieriai mėgsta...
Gal (šypteli). „Nuodėmės užkalbėjimas“ buvo gana nuogas... Tokiu atveju labai svarbi partnerė – Rasa Samuolyte labai pasitikėjau, su ja jaučiausi laisvai. Ir naujas spektaklis „Kitais metais, tuo pačiu laiku“ su Aldona Bendoriūte – dviejų žmonių istorija, tad erotikos sunku išvengti. Nuo to nepabėgsi, nori ar nenori.
Žmona, taip pat aktorė, turbūt gerai jus supranta?
Su Aušra (aktorė Aušra Pukelytė – red. past.) susipažinome teatre. Būna – susitinki, pamatai, ir viskas... Iki šiol dirbame kartu, dažnai kartu spektakliuose vaidiname.
Nepabosta, kai sykiu kiaurą parą?
Man atrodo, tai netrukdo nei man, nei Aušrai. Jai lengviau su manimi, nes ji aktorė: tikrai ne kiekviena moteris ištvertų visokias nesąmones, kokių man tenka išgyventi... Ne kiekviena ištvertų ir meilės scenas. Labai džiaugiuosi, kad Aušra manęs neskalpuoja, nes ir pats jaučiu moralinį pachmielą: juk turiu žmoną, vaikų... Ne tik savo gyvenimą gyvenu ir darau, ką noriu.
Sakyčiau, labai maža aktorių, kurie dėl to išgyventų...
Žmogus turi gyventi ir dėl kitų, ne tik dėl savęs. Šeima, namai man svarbūs. Turime pusę medinio namo Rasose, labai gražioje vietoje ant kalno – nusipirkau dar prieš vestuves. Pamenu, radau skelbimą, važiavau gatve net nežiūrėdamas į namų numerius, užmečiau akį į aukštą kalną – ak, gerai ten būtų, bet ne mano nosiai... Žiūriu, tas numeris! Namas kainavo brangiau, nei galėjau sau leisti, bet įsiskolinau visiems ir nusipirkau.
Ir koks jausmas įsikūrus Vilniaus vidury ant kalno, lyg kokiam kunigaikščiui Gediminui?
Geras (juokiasi). Vaizdai baisiai gražūs, visas Pavilnio regioninis parkas po kojomis. Kokį pusmetį negalėjau patikėti, kad tai mano – jaučiausi lyg nuomininkas. Bet laikui bėgant prisijaukinau tą namą arba namas mane prisijaukino. Jis buvo kreivas šleivas, keletą metų vasaromis ką nors remontuodavau. Susitvarkiau, atidaviau visas skolas, žmoną parsivedžiau. Šeima augo, didėjo ir namas. Turime sūnų ir dukrą: Augustui dvylika, Elzytei – devyneri.
Geras tėtis esate?
Bjaurus (šypsosi). Aišku, stengiuosi būti ne tik griežtas... Kai Aušra išvažiuoja į gastroles, susitvarkau – tampu ir auklėtojas, ir vairuotojas, ir kulinaras. Geri vaikai, geri auga, negaliu skųstis. Abu lanko baseiną, sūnus – ir „Ąžuoliuką“, dukra – muzikos mokyklą.
Ar jie auga teatre kaip visi aktorių vaikai?
Ne. Kaip ten bus paskui – jų reikalas, bet kol kas jų vaikystė bėga tikrai ne grimo kambaryje. Tik kritiniu atveju atsivedame, kai jau visai nėra kur dėtis. Sykį buvome Elzytę į repeticiją nusivedę: Aušra pagal scenarijų turėjo ant manęs rėkti ir bartis, tai vaikas po repeticijos priėjo, apsikabino mane ir kad pradės raudoti... Jai buvo didžiulis įvykis, kad mama tėtuką barė – kitą dieną darželyje visoms auklėtojoms papasakojo.
Linkėtumėte savo vaikams aktoriaus karjeros?
Abejoju, ar linkėčiau... Reikia būti labai stabilios psichikos, kad dirbtum šį darbą. Tai – amžinas grojimas nervais. Bet laikyti nelaikyčiau – manęs juk irgi niekas nesulaikė...
