Svetimiems žmonėms jųdviejų situacija atrodo gana delikati: susipažinusi su Romualdu, Alesia oficialiai dar tebebuvo ištekėjusi, drauge su naujosios meilės pamatais jai teko derinti ir skyrybų procesą.
„Gerbiu visuomenės priskiriamas moralines normas elgtis taip, kad tavo poelgiai nekenktų kitiems. Tad iš pradžių nutraukiau vienus santykius, ir tik po kurio laiko leidausi į kitus“, – sako Alesia.
„Aš tikrai nebūčiau skyręs šeimos“, – tvirtas ir Romualdas. Paklausta, ar tai buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio, Alesia įsitikinusi, kad meilės neįmanoma išmatuoti žvilgsniais. Tad ir akimirkos, kad būtų sušukusi – „ak, aš įsimylėjau!“ – nebuvo.
„Tiesiog priėmiau Romualdą tokį, koks jis yra, ir man jame viskas patiko. Jis grįžo į tėvynę po septynerių metų svetur su rimtu ketinimu kažką pakeisti. Man tai buvo nuostabu. Noriu būti su juo tik dėl to, kad man su juo įdomu ir gera. Net pati susigėdau, kad nieko nedarau dėl visuomenės, lyg ir veltui gyvenu... Meilė turbūt ir gimė tada, kai atsirado toji nuostaba.“
„O aš sutikau moterį, labai panašią į mane: jai svarbūs tie patys tikslai, ji domisi tais pačiais dalykais, ji mane supranta...“ – gražių žodžių mylimajai negaili Romualdas. Dėl bendros ateities jie neabejoja, o oficiali ceremonija sako – tik laiko, vietos ir tinkamo klimato klausimas.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
